Woody Allenas – vienas iš produktyviausių kino režisierių, kuris kone kasmet pastato po naują filmą. Kai kūrėjai pasižymi ne tik kiekybe, bet ir kokybe, gerbėjai gali džiaugtis, jog naujų darbų nereikia ilgai laukti. Allenas galėtų būti vienas iš tokių. Paskutinius keletą metų kūrėjas skrajojo po gražiausius Europos miestus, bet, turiu pripažinti, kad Amerikos didmiesčiai jo kūrybai daro kur kas geresnę įtaką. Priešpaskutinis „To Rome With Love“ buvo labiau nei nevykęs, bet „Blue Jasmine“ režisierių vėl reabilitavo. Šiaip aš esu senųjų Alleno filmų gerbėja ir, manau, kad pastarojo dešimtmečio jo filmai kur kas silpnesni, nei senieji (bet čia tikrai tik mano asmeninė nuomonė, žinau, kad daug yra manančių priešingai).

„Džesmina“ („Blue Jasmine“) kalba apie susidūrimus tarp skirtingų pasaulių: aukštuomenės ir darbininkų klasės, vyrų ir moterų, sąžiningumo ir melo, ir svarbiausia – tarp sveiko proto ir beprotybės. Allenas sukūrė daug filmų tema – kas slepiasi už to, ką mes vadiname civilizuotu, gražiu, laimingu gyvenimu, kuris dažnai pasirodo tik gražus fasadas, slepiantis šimtus neurozių. Režisieriaus nuolatiniai palydovai – ironija ir humoras, psichologiniai ir filosofiniai naratyvai, atskleidžiantys pačias keisčiausias žmonių savybes, santykių subtilumus ir pan. – nesvetimi ir naujausiajam filmui.

Džesmina gyveno prabangų aukštuomenės gyvenimą, kurį jai ilgą laiką galėjo dovanoti vyras, garsus finansų genijus, bet vieną dieną jos gražus pasaulis subyra į šipulius ir Niujorko aukštuomenės dama netenka ne tik viso turto, padėties visuomenėje, bet ir vyro, sūnaus. Džesmina turi pradėti gyvenimą iš naujo. O tai reiškia: nusileisti iš padebesių, iš savo egoizmo į realybę ir išmokti gyventi savarankiškai, be vyro paramos, be tūkstančio kasdienių dalykų, prie kurių pripratusi.

Pradžia atrodo kiek banaloka – buvusi turtuolio žmonelė dabar turės taikstytis su varguolės sesutės šeimyna (nes pas ją persikraustė gyvent), prasčiokais draugužiais, kur kas kuklesne buitimi, turės galvoti kokiu būdu prasimanyti pinigų ir pan. Bet čia tik pradinis įspūdis – viskas ne taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Režisierius veda žiūrovą gilyn į mišką, paraleliai rodo dvi laiko juostas: vienoje dabartis, kitoje Džesminos praeitis. Taip po truputį lipdosi dalys puzlio, kurio visumą atskleidžia netikėtą, tikrąjį Džesminos gyvenimo ir asmenybės paveikslą.

Režisierius, norėdamas pastiprinti kontrastą, specialiai kuria antipodišką sesers Džindžer (Sally Hawkins) paveikslą – ji linksmutė, nepriekabi, paprastą darbininkų klasės gyvenimą gyvenanti moteris, besitaikstanti su šimtais įnoringos sesers kaprizų. Beje, šiuo skirtingų seserų aspektu „Džesmina“ priminė seną gerą Alleno filmą „Hana ir jos seserys“; apie šeimyninės dinamikos ypatumus buvo ir „Melinda ir Melinda“, panaši tematika randama ir „Lemiamas taškas“.

Tarp dviejų skirtingų seserų santykių įtampa demonstruojama nuo pirmų filmo epizodų. Džesmina vis „auklėja“ seserį, priekaištauja, kad ši nesuranda sau tinkamo vyro, nes pati netiki, jog yra verta geresnio, turtingesnio. Džesmina savo pavyzdžiu demonstruoja, kaip gyvenime reikia „imti teisingus“ vyrus, kur jų ieškoti. Filmo finale žiūrovui pačiam paliekama nuspręsti, kurios sesers „laimės užsitikrinimo” metodai veiksmingesni, kuri iš tikrųjų yra laimingesnė. Viena lieka aišku – Džesmina taip ir nesiliovė gyventi praeitimi, nesiliovė meluoti sau ir kitiems.

Režisierius šiam filmui surinko gan neblogą aktorių kolektyvą: Alecas Baldwinas, Sally Hawkins, Piteris Sarsgaardas, bet šiems nebuvo daug galimybių atsiskleisti. Šįkart karaliavo Cate Blanchett ir tik jinai. Aktorė, atlikusi Džesminos vaidmenį, tikrai verta bent Oskaro nominacijos už pagrindinį vaidmenį. Cate Blanchett demonstruoja aukščiausio lygio vaidybą, geba skirtingose scenose suderinti du skirtingus įvaizdžius – stilingą, elegantišką, malonią ledi ir visiškai ant nervų pakrikimo ribos stovinčią neurotikę.

Visumoje filmas neblogas. Šįkart mažiau aleniško humoro, daugiau ironijos, nukreiptos į materialistus, daug socialinių poteksčių ir metaforų. Ypač rekomenduotina pažiūrėt visoms jaunoms, naivioms merginoms, kurios vaikosi turtingų, aukštą padėtį visuomenėje užimančių vyriškių, tikinčioms, kad tik jie (o ne pačios) gali sukurti jų įsivaizduojamą gražų gyvenimą.  Šie dažniausiai savo karalienėms suteikia auksinį narvelį, bet patys mieliau skrajoja už jo ribų. „Blue Jasmine“ – puikus tokios situacijos pavyzdys. Apie tai, kuo virsta „nieko nematančios ir nieko negirdinčios“ moterys, kaip sunku susitaikyti su tiesa, kai vieną dieną įsivaizduojamas tobulas iliuzijų pasaulis sugriūva; kai spjauti ir tiesiog išeiti, pradėti naują gyvenimą, reiškia pernelyg didelį pažeminimą, todėl „tobulo gyvenimo“ spektaklis tęsiamas toliau, kol vieną gražią dieną pratrūksti arba atsiduri Edisono kėdėje..

httpv://www.youtube.com/watch?v=FER3C394aI8

Įspūdžius užbaigsiu viena reikšmingiausių filmo frazių, pasakyta filmo herojės Džesminos lūpomis:
“There are only so many traumas you can take in life before you end up on the street screaming!”