Nuo rugpjūčio mėnesio vidurio Lietuvos kino teatruose pagaliau pasirodė išskirtinio režisieriaus, JAV maestro Wes‘o Andersson‘o, premjera „Mėnesienos karalystė“ (orig. Moonrise Kingdom). Manau, nesuklysiu pavadindama šį filmą gera naujiena sinefilams, nes Lietuvos ekranuose kol kas pristatyta labai nedaug šio režisieriaus filmų: „Tenenbaumų šeima“ (The Royal Tenenbaums (2001) „Kelyje su „Dardžylingu“ (The Darjeeling Limited (2007). Na, o kas nepasitenkina vien kino teatruose rodomomis naujienomis, manau, surado būdų kaip pažiūrėti ir kitus šio originalaus režisieriaus darbus, tokius kaip: „Gyvenimas po vandeniu“ (The Life Aquatic with Steve Zissou (2004), „Rushmore“ (1998) ar vaikams sukurtąjį „Šaunusis ponas Lapinas“ (Fantastic Mr. Fox (2009), kuris, beje, labai gerai žiūrisi ir prie vaikų kompanijos prisišliejusiems suaugusiems.
„Mėnesienos karalystė“ – intelektuali ironiška komedija, kuri žiūrovą nukelia į 1965-uosius metus, Naujosios Anglijos Rod Ailendo valstiją. Filmo kūrėjai pasistengė kuo įtaigiau perteikti septintojo dešimtmečio nuotaiką, stilių, ne tik apranga, šukuosenų dizainu ar namų interjeru, bet ir kompozitoriaus Alexandri’o Desplat‘o muzika bei garso takeliui parinktomis senų laikų kompozicijomis. Ekscentriškus personažus juostoje įkūnyti režisierius prisikvietė ryškiausias Holivudo žvaigždes: Bruce‘ą Willis‘ą, Edwardą Nortoną, Billy Murray (šis vaidina jau šeštame W. Anderssono fime), Harvey Keitelį, Frances‘ą McDorman. Įdomu ir žavu tai, kad šie garsūs aktoriai filme atlieka antraeilius ar net trečiaeilius vaidmenis, o pagrindiniai vaidmenys atitenka iki šiol didžiuosiuose ekranuose nevaidinusiems vaikams.
httpv://www.youtube.com/watch?v=7N8wkVA4_8s
Vienos audringos vasaros pabaigos fone pasakojama istorija apie dvylikamečius Semą (keistuolį, subrendusį ne pagal metus, našlaitį berniuką) ir Siuzę (per binoklius stebinti pasaulį ir nuolat šeimai “gėdą užtraukianti“ simpatiška, išdykusi mergaitė), kurie susipažino bažnyčios vaidinime, kur, pajutę simpatiją vienas kitam, ima slapta susirašinėti laiškais ir regzti pabėgimo planą. Pabėgimą – iš susvetimėjusios šeimos, nedraugiškos skautų stovyklos, uždaros miestelio bendruomenės, o gal – net viso pasaulio, kuriame nėra vietos tokiems keistuoliams kaip jiedu.
Du jauni romantikai iškeliauja ieškoti „savo salos“, o visas likęs pasaulis – paskui juos „į bėglių paieškas“. Štai ir prasideda tikrieji nuotykiai, kurie išryškina socialinį kontekstą, o gal greičiau – abejingumą, kuriame turi „išgyventi“ šie vaikai: pavargusius vienas nuo kito suaugusius tėvus (B.Murray ir Frances McDorman), globėjus, kurie iškilus menkiausiam iššūkiui atsisako savo dvylikamečio globotinio, socialinę darbuotoją (T. Swinton) – formalumus vykdančią ledo karalienę, vienišą policininką (B. Willis) „palaikantį romaną“ su vieno iš vaikų, motina ir t.t..
Manau, jog niekas nesiginčys, kad vienos iš nuostabiausių filmo scenų – tai romantiški epizodai iš šių jaunuolių katu praleisto trumpo laiko stovyklavietėje. O, kad jie neeiliniai paaugliai, nesigėdinantys dalintis vienas su kitu savo slapčiausiomis paslaptimis ir svajonėmis kalba kiekviena filmo detalė, smulkmena, pvz., Suzi kuprinės turinys (kuriame rasi katiną ir jam skirtą ėdalą, iš bibliotekos „pasiskolintas“ kelias knygas, patefoną ir mylimas plokšteles bei brangų albumą) arba jųdviejų pokalbiai:
„- Kuo tu norėtum būti, kai užaugsi?
– Aš norėčiau keliauti.
– O kuo tu norėtum būti?
– Aš irgi norėčiau keliauti. Nenoriu būti vienoje vietoje“.
Ir jie keliauja… Keliauja link savo tobulo įsivaizduojamo pasaulio vizijos, vienas kitą švelniai padrąsindami, padėdami vienas kitam…
„Mėnesienos karalystė“ – magiško realizmo sklidina pasaka suaugusiems, kurie nebijo pasinerti į ekscentriškų, absurdiškų, komiškų nuotykių kelionę. Kelionę, kurios eigoje režisierius kviečia žiūrovą pačiam nuspręsti, kas labiau šiame pasaulyje pasiklydę: abejingais veidais, rutinoje nugrimzdę suaugusieji ar išradingi, drąsūs, savo vietos po saule ieškantys įsimylėjėliai paaugliai, katrie geba vienas kitu labiau pasirūpinti ir būti artimesni vienas kitam, nei būrys, viską išmanančių suaugusiųj.
Šis W.Anderssono filmas – tai savotiška „Romeo ir Džiuljetos“ versija, tik Viljamas Šekspyras šiandien nublanksta prieš scenarijaus autorių, paties Andersono ir Romano Copollos epistolinio paauglių meilės romano versiją. „Mėnesienos karalystė“ – kur kas brandesnė, originalesnė, apsti šmaikščių dialogų ir poteksčių apie šeimą, vedybas, atsakomybę ir t.t.
Galima būtų dar atskirą litaniją surašyti apie fantastišką operatorių, dailininkų darbą, bet gal neišsiplėsiu – tiesiog neįmanoma perteikti žodžiais tos keistai įmantrios filmų kūrimo manieros, būdingos tik W. Anderssonui, reikia ją pamatyti, pajusti patiems. Be abejonės šis filmas priklauso pretenzingai art movie kategorijai ir tikrai atsiras skeptikų, kuriuos ši maniera erzins ar net vimdys. Bet W.Anderssonui į tai nusispjaut. Jis siekia savo filmais nukelti žiūrovą TEN, kur iki šiol niekas nebuvo ir „pramintais keliais“ jam nepakeliui.
„Mėnesienos karalystė“ – tai savotiškas režisieriaus laiškas vaikystei, bet adresuotas jums, mums, t. y. – suaugusiems.
P.s. jei stebėsite šį filmą kino teatruose, labai neskubėkite kilti iš minkštų krėslų. Tai, ką išgirsite įpusėjus filmo pabaigos titrams, – svarbi filmo dalis. Ir už šį palaukimą jums tikrai bus atsidėkota.
Pagyros filmo kūrėjams – teisingos.
Įdomu būtų pamatyti žmogelį, kurį filmas „vimdys” :). Tikrai, kam bus nuobodu, suspės apleisti kino salę…
na tu pats puikiai zinai, kad Andersono stiliukas ne visiems visada kėlė vien pasigėrėjimą, buvo kritikų kurie ir ne taip entuziastingai apie jį atsiliepė, peikė jį už nenatūralumą ir pan.
Labai jau nesu girdėjęs…. Dėl Tenenbaumų buvo skeptikų, bet kai pats nematęs jų, tai nežinau, ar ten jau toks pats lygis buvo kaip „Traukinyje į Dž….” ar šiame….
Man asmeniskai, Tanenbaumai net labiau patiko nei Darjeeling’as :) Bet kiek pamenu, tarp kritikų buvo diskusija ne dėl lygio, o dėl stiliaus.
O aš manyčiau, kad iš tikrųjų Wes’as Anderssonas gali nepatikti – tik neturintiems humoro jausmo :)
Wes Anderson neina kitų pramintais takais, tačiau savajame trypčioja jau eilę metų ir nesugeba žingsnio žengti į šalį. Užtenka kelių epizodų, jog suvoktum, kas yra filmo režisierius. Tada ok, jeigu lėkštė apsukta į kitą pusę tau yra naujas patiekalas. Jurga teisingai viską rašo, jeigu nebūčiau matęs, susidaryčiau visiškai adekvatų įspūdį, kad tai labai stilingai padaryta Tomo Sojerio ekranizacija. Sumodernintai, bet vis tik. Abejoju ar galima tokio filmo nemėgti, tačiau netapti fanu visai nesunku, nes na… Filmas nėra pakankamai aštrus, aktualizuotas vyresnio amžiaus žmogui. Kaip yra rašęs vienas kritikas: filme daug veiksmo, bet ne visas jis prasmingas. Nepaisant puikios vaidybos, „Mėnesienos karalystė” man beveik visumoje praplaukė fone. Ir čia net ne esmė turi humoro jausmą ar ne – iš nelabai išieškotų bajeriukų aš jau atsijuokiau prieš eilę metų, o kad jie pavaizduoti stilingai nepadeda, nes iš Wes Anderson stiliaus aš irgi atsijuokiau prieš eilę metų.
Beje, prieš metelius Scanoramoje rodė filmą SUBMARINE apie dviejų paauglių meilę. Tą aš mielai pakartočiau http://youtu.be/P-WCCdkVDr4
Visumoje aš gal pritarčiau šiai, vienos užsienio apžvalgos ištraukai (ypatingai paskutiniam sakiniui):
„.. That the film is so well-mannered is no surprise, nor are the stylistic tics: the Brechtian staging, the visual symmetry, the pastel palette, the overbearing preciousness; “Moonrise Kingdom” is a film that sometimes feels so exquisitely put together that it almost feels fragile, as if the slightest breeze might topple the whole thing. Which is not to say it’s slight or weightless–in fact, the film jets to the top of the Anderson canon with an incredible sense of humanity and gravitas. By now, at the age of 43, it might be easy for Anderson to relent to self- awareness of his own shtick or even cynicism, but “Moonrise Kingdom” is a thoroughly sincere and funny film delivered with the director’s trademark droll wit and deadpan charm…”
Pauliaus argumentai geri, bet aš visiškai nesutinku su jo nuomone. Kaip ir Woody’is Allen’as, Wes’as Anderson’as turi savo auditoriją, kuriai kiekvieną kartą iškeptas „tas pats patiekalas” yra nauja, kiekvieną kartą geriau paruošta, patirtis.
O rašyta apie patį Wes’ą Anderson’ą ir jo stilių buvo nemažai, bet, turbūt, labiausiai įstrigo ši nuomonė -> http://www.newyorker.com/online/blogs/movies/2012/06/moonrise-kingdom-wes-anderson.html
Įdomiausia šioje diskusijoje, kad visi teisūs….
Taip ir prieinu prie aiškumo, kodėl S.Macaitis į Tenenbaumus žiūrėjo skersai…
Gerai, o tai kirbėtų kirminas, jog reiktų sėsti ir paveizėti namuose… :D
Wes’o horizontuose gal ir galima burbėti, kad tai ne viršūnė, bet visoj filmų masėj, tai vaizdas, kurį tikrai galima rekomenduoti. O žiūrint šypsena ir giedra veik visą filmą išsilaikė veide. Labai šviesus ir nebanalus filmas. Tokių vežimais neveža.
Tai vat tame ir esmė, kad nemačius kitų jo darbų, šį dėl stiliaus suvalgytum neturėdamas laiko kada pagalvot apie skonį ir tai reikia turėti omeny ne/rekomenduojant filmą, jog gali būti žmonių nemačiusių ankstesnių jo darbų, juoba, kad jie turiniu buvo mažiau „po darbo” filmai nei šis (nekalbu apie žiūrovą, kuris yra perkandęs jo stilių).
O jeigu jau prakalbom apie Woody Allen’ą, tai skirtumas tarp jo ir Andersono yra stilingume, kalbėjimo (rodymo) manieroje. Alleno kino kalba mažai skiriasi nuo jo paties (kalbos, asmenybės). Patinka mums tai ar ne, bet jis yra natūralus, jeigu turime platesnį pažinčių ratą – net ir šiek tiek matytas, įprastas. Šia prasme jis man kaip mėlyni džinsai – matyti, bet neatsibostantys. Wes’as tuo tarpu yra raudoni džinsai su baltais taškiukais – sunku nepastebėti pirmą kartą, tačiau, kai jie ima nuolat šmėžuoti, užtenka kelių porų, kad atsibostų ir imtum galvot „visi su tokiais vaikšto”. Tai va taip va man atsitiko su „Mėnesienos karalyste”. Žinoma, prisidėjo prie to faktas, kad nemažai tikėjausi, bet ne 100% tai tikrai. Ir kaip jau minėjau – nėra, kad filmas man būtų nepatikęs, tiesiog neradau už ką jį pamilt, nes VISKAS jau buvo matyta. Ir vėl grįžtant bei užbaigiant Allenu – vat būtent per jį aš sėdžiu ir man retai dingsta šypsena – jo dialogai, tarytum įprastinio gyvenimo rodymo originalumas nenustoja stebinti. Užtenka pažiūrėti, kiek apdovanojimų/nominacijų jis turi už scenarijus – ką turi žmogus, to neatimsi. Tuo tarpu „Moonrise Kingdom” yra berods pirmasis Wes Anderson darbas parankėje prie scenarijaus turint tik Roman Copolla (prie kitų jo darbų prisidėjo arba kiti žmonės arba – ir kiti), o pastarasis už savo rašymo įgūdžius daug šlovės dar nepelnė.
Dar baigiant apie Woody Alleną, tai jo darbuose (tame tarpe ir juokeliuose) daugiau prasmės. Ir gilios. Wes’as truputį panįręs į „tiesiog durniavimą”. Net ekscentrišką. Pvz. finalinės scenos su žaibais, potvyniais. Žinoma, tame juokinime nesunku suvokti ir didaktiškumo apraiškų, jeigu pagalvosi. (Tėvų dėmesio neskyrimas bręstančioms atžaloms, neturėjimas laiko jų problemoms, kiekvieno užsidarymą šeimoje į save ir t.t., ir pan. Tačiau Woody neurotikas ima ir apie gyvenimą per šypseną paporina daugiau…).
Tačiau „generaline” šios diskusijos apie MĖNESIENOS KARALYSTĘ teze laikau Ovidijaus pastabą.
Aš lygindamas Anderson’ą su Allen’u neturėjau galvoje jų filmų stilistikos. Būtent dėl to, visiškai sutinku su nuomone dėl Allen’o kaip scenaristo talento. Tiesiog norėjau pabrėžti, kad Anderson’as turi savų pliusų (detalios mizanscenos, „bleeding-eye” koloritas, įspūdingi tracking-shot’ai ir tas, pavadinkime, „vaikiškumas”), dėl kurių jo filmai yra taip vertinami.