My mother never held my hand. She helped me on and off sidewalks by gripping my sleeve whenever she could get a hold. It humiliated me. I’d pushed her hand away. She’d grip harder and pick me up like a chicken held by one wing. I’d let myself go limp and stop moving. My mother saw my tears. You want to get knocked down?You’re crying? She was the one knocking me down.

Apytamsiame kadre boluoja moters figūra. Moteris, iš pradžių matoma iš nugaros, nervingai, vis atsigręždama, bėga.Tokiu būdu režisierius Martinas Provostas pradeda filmą apie sudėtingo likimo prancūzų rašytoją Violetą Liodiuk (akt. Emmanuelle Devos). Provostas imasi vaizduoti Violetos gyvenimo atkarpą nuo rašytojos kūrybos pradžios iki garsiausio jos romano „Benkartė“ (La Bâtarde, 1965) išleidimo ir apdovanojimo prestižine Goncourt’ų premija. Tiesa, „Violeta“ – ne pirmasis režisieriaus biografinis filmas: Lietuvos žiūrovai jau matė ir pamėgo jo dramą „Serafina“, kuriame pasakojama apie savamokslę tapytoją Serafiną iš Senlio.

Nors vėliau ir paaiškėja pirmųjų epizodų prasmė – Violeta bėga nuo karo metu juodosios rinkos dalyvius gaudžiusios policijos – minėtuosius kadrus galima laikyti simboliniais. Violetą visą gyvenimą persekiojo niūrus praeities šešėlis, nenuplaunama gėda: Liodiuk buvo nesantuokinis tarnaitės Bertės (akt. Catherine Hiegel) vaikas. Mama buvo šalta, griežta dukrai, bei linkusi vaiką pernelyg saugoti, tad Violeta augo nervinga, kompleksuota, nuolat jautėsi nereikalinga. Ši „benkartės“ – nenorėto ir nemylėto vaiko žymė – rašytoją lydėjo nuolat. Vienišumo, atstumtumo jausmą tik sustiprino nepasisekusi paauglystės meilė bendraklasei. Vėliau šios intymios, skaudžios patirtys, papildytos nemylimų arba nemylinčių vyrų portretais, abortu, nevaržomais išpažinčių tonais suguls į Violetos knygas. Tačiau iki kūrybos pripažinimo – ilgas kelias.

Režisierius Provostas „apžiūri“ Violetos gyvenimą iš visų pusių: subtiliai atskleidžiamas rašytojos seksualumas, isteriška prigimtis (aktorei Devos pavyko pertekti gležnos, trapios, bet kartu ir nervingos moters pradus Violetoje) bei impulsai kurti, stabdomi nepasitikėjimo savimi. Rodomas ne tik sudėtingas rašytojos vidinis gyvenimas: jai nuolat trūksta pinigų, jų tenka manytis juodojoje rinkoje. Tačiau Violetos gyvenime atsiranda ir šviesos, tikrumo (netgi kadrai, kuriuose rodoma kurianti Violeta, šviesesnių spalvų, griedresni): užbaigtą pirmosios knygos rankraštį Violeta parodo Simonai de Bovuar (akt. Sandrine Kiberlain). Žinoma filosofė ir rašytoja įžvelgia Violetos rašiniuose talentą, skatina Violetą toliau dirbti ir taip užsimezga komplikuota, tačiau kūrybiškai vaisinga dviejų moterų draugystė.

Prasidėjęs kaip niūrus, blankus ir netgi baugokas, filmas pabaigoje palieka Violetą nusiraminime, paguodoje. Apsupta šviesos ir natūralių gamtos spalvų, Violeta rašo. Visad vieniša jos širdis randa prieglobstį kūryboje.

Filmo anonsas: