Šiandien ir rytoj (tai yra spalio 1 ir 2 d.) Nacionaliniame dramos teatre savo spektaklį rodys vienas iš laukiamiausių šių metų festivalio „Sirenos’08” užsienio programos svečių – vokiečių viduriniosios kartos režisūros žvaigždė Michaelis Thalheimeris. Daugiau apie jo spektaklį Aischilo “Orestėja” skaitykite čia.
Dar viena nuomonę apie pirmadienį įvykusio Marco Almondo koncertą bei spėliojimus, kodėl Alina Orlova nusprendė „neapšildyti” šio atlikėjo, rasite dienraščio „Respublikos” rašinyje „M.Almondui – A.Orlovos „antausis“.
Savaitrašyje „7 md” Audronis Liuga rašinyje „Akistata su kitkuo:
Oskaro Koršunovo „Hamletas“ – vaizduotės tragedija”, rašo apie šio režisieriaus ėjimą dešimt metų link savojo Hamleto .
Vytautas Michelkevičius rašinyje „Velniškai gera šiuolaikinio meno politika“ kalbina Dovilę Tumpytę, kuri grįžusi iš fondo „Pro Helvetia“ organizuotos kelionės po Šveicarijos meno erdves, mielai dalinasi įspūdžiais apie šiuolaikinio meno rinkos ypatumus.
Devynioliktąjį kartą poezijos gerbėjus subursiantis „Poetinis Druskininkų ruduo“ siūlys patirti, kas yra poezijos tikrovė ir, kas – tikrovės poezija. Tradiciniai ir nauji tarptautinio literatūros festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ renginiai Druskininkuose ir Vilniaus Užupyje vyks spalio 3-6 d. Apie tai daugiau skaitykite Lrt.lt tinklapio pranešime „Tarp poezijos tikrovės ir tikrovės poezijos”.
Živilė Pipinytė rašo apie 33-ajį Gdynės lenkų vaidybinių filmų festivalį – „Autorinio kino šaknys gilios“.
Savaitraštyje „Literatūra ir menas“ Ridas Viskauskas straipsnyje „Žvilgsnis Rusijon: keičiasi teatras – keičiasi kritika“, apžvelginėja „Peterburgo teatro žurnale“ (2008, Nr. 2) įvykusią diskusiją, kurioje vyresnės kartos teatrologai ir jauni teatro kritikai apmąsto teatro ir kritikos santykius bei padėtį. Galima atrasti tikrai įdomių nuomonių: kad ir šita: „jauni teatro režisieriai griebiasi kiekvienos galimybės, kad tik savęs neišreikštų, teisindamiesi, jog nėra vadybininkų, patalpų, įdomios dramaturgijos.“
„Šiaurės Atėnų“ apžvalgininkė Ramunė Brundzaitė skiria „Truputį meilės ir kritikos jauniesiems debiutantams“ literatūros srityje.
ir kaip jums oresteja? kol dar yra galimybe nueiti i ji siandie, priminsiu tik tiek:
– veikalas klasikinis
– vokieciu kalba; titrai
– nebloga fonine gyva muzika
– nieko itin netradicisko ir visgi kitoks nei lietuviskas teatras
mano verdiktas: akiracio prapletimui taip, stiprioms emocijoms ne.
Tiesa pasakius, matau, kad nebespesiu jau snd parasyti iki vakaro išsamių įspūdžių, tad gal ir trumpai pasisakysiu, jei kažkam šios nuomonės padės apsispręsti dėl šiandiennio ėjimo į šį spektaklį:
– veikalas klasikinis, net jei ir labai apkarpytas, paliekant esmę. jei ir buvo kokių nukrypimo nuo originalaus teksto, tai labai nepastebimai.
– režisūrinis braižas primena Koršunovo stilistika. Idomus sprendimai su scenografija, apsvietimu, muzikiniu fonu.
– vaidyba man buvo gal didziausias koziris sio spektaklio. Skaiciau, kad aktoriai visiskai bekompromisiškai turi pildyti režisieriaus užmanymus. Iš rezultato akivaizdu, kad režisierius žino ka daro.
– man vienu momentu spektaklis pasirode siek tiek monotoniškas, nežinau ar del kurinio neaktualumo ar tiesiog del to, kad tie niuansai režisuriniai taip ir kartojosi viso kurinio metu, nelabai kas keitesi, nelabai jau kas stebino ar kabino naujo.
– muzika man grynai tokia tvynpyksiška, atmosfera irgi.
– titrai gan aukštai, tad kas rinksitės vietas, šį kartą rekomenduočiau rinktis kuo aukščiau, kad nereiktų galvų užvertus sėdėt.
Galutinis verdiktas: įdomi klasikinio veikalo interpetacija, bet koršunoviškoje šalyje niekuo labai stipriai nenustebinusi.
hehe, na, muzika ir buvo tiesiogine to zodzio prasme twin peaks’iska :), bet siaip pritariu jurgai daugiau maziau. man tik vaidyba nepasirode isskirtine (ji tikrai nebuvo bloga), bet cia asmeniskumai.
apsispręst padėjote.