Sėdėdamas daržinėje prie šieno kaugių keistos bendruomenės vedlys Patrikas dainavo: Well, she is just a picture who lives on my wall. Niekas geriau neapibūdina filmo protagonistės trejomis tapatybėmis: Martha realybėje, Marcy May bendruomenėje ir Marlene atsiliepdama telefonu. Iš tikro mergina, pabėgusi nuo smurtą „meile“ dangstančios bendruomenės, tėra paveikslas: tuščias kūnas išniekinta tapatybe. Glausdamasi vyresnės sesers Lucy namuose Martha bando iš galvos išmesti prisiminimus apie žalingas patirtis Patriko kuriamoje „šeimoje“ – bendruomenėje, kuri tik iš pirmo žvilgsnio steigia geresnį gyvenimą jos nariams.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=0_k3wCsOgqk

Šviežias režisierius Sean Durkin nuo pirmų kadrų žaidžia su žiūrovu nešvarų žaidimą, priversdamas tapti tai Martha, tai Marcy May: kamera šokinėja nuo gyvenimo tada ir ten – bendruomenėje, iki gyvenimo čia ir dabar – pas seserį Lucy. Perėjimai vyksta tokiu greičiu ir taip netikėtai, kad ten ir čia susiplaka į vientisą Marthos Marcy May Marlene istoriją, kurioje vaizduotė taip užteršta prisiminimais, kad sapnai bei haliucinacijos tampa tikresni negu tikrovė. Žaidimas tarp ten ir čia beveik nustelbia pačią istoriją ir jau nebesvarbu, kas iš tikrųjų jaučiasi esanti Martha: savimi ar sukurta Marcy May, o gal viso labo tik Marlene.

Šis dramatiškas trileris, artėjantis prie siaubo ribos, paperka dėmesį kaustančia įtampa, gera aktorių vaidyba, sumaniu kameros darbu ir kabinančia istorija. Atrodo, pagrindinio vaidmens atlikėjai Elizabeth Olsen gresia tapti puikia aktore: jos ir John Hawkes – Patriko duetas filmą iškėlė aukščiau už vidutinį lygį, o Sean Durkin turi potencialo tapti geru režisieriumi. „Martha Marcy May Marlene“ įsirašo kaip vienas iš geresnių praeitų metų debiutinių pilnametražių.

Martha Marcy May Marlene savimi būna tik plaukdama. Verta patikrinti, ar išplauks.