Vienu sakiniu: Man reikia tavęs, kad atrasčiau save.
Broliai Dardenne (festivaliuose Lietuvoje galėjom matyti (jeigu atmintis nepaveda) „Lorna’s Silence” ir „L’enfant”) galima sakyti jau tapo nuolatiniais Kanų kino festivalio laureatais. Ne išimtis ir naujausias jų darbas „The Kid with a Bike” („Le gamin au vélo”) apdovanotas didžiuoju žiuri prizu kaip geriausias filmas. Skūpios juostos 88 minutės reiškia ne kad nėra ką rodyti, bet, jog režisieriai be filosofinių išvedžiojimų išnaudoja kiekvieną juostos milimetrą. Tradiciškai, neieškodami sensacijų bei nevyniodami neįtikėtinų istorijų, Dardenne pasakoja istoriją, kuri garantuotai ir šiuo metu vystosi kažkuriame pasaulio kampelyje. Vieną dieną globos namuose gyvenančio jauno paauglio (ar suaugusio vaiko?) Cyril gyvenimas apsiverčia – tėvas, su kuriuo jis kartais susitikdavo, dingsta. Desperacija jaunuolio veiksmuose vien bandant patikrint buvusį tėvo butą („negali būti, kad jis dingo nieko man apie tai nepasakęs”) primena paskutinio šiaudo griebimą – lyg paskutinė galimybė nelikti vienam. Dingsta ir mylimiausias tėčio bute buvęs dviratis, tačiau lygiai taip pat, kaip dingsta tėtis bei dviratis, atsiranda naujas žmogus sutinkantis globoti Cyril savaitgaliais bei išperkantis jam dviratį, kurį tėtis buvo pardavęs. Čia prasideda tiek metaforiška, tiek tiesioginė savo vietos pasaulyje paiešką, važinėjant iš vieno miesto galo į kitą, nuo vieno žmogaus prie kito. Dardenne pasakoja paprastai, bet skaudžiai. Kone socialdokumentiškai. Čia skauda už kiekvieną, nes bereikalingų ar atsitiktinių herojų nėra. Visi tikri. Kaip tavo brolis ar mama. Todėl ir skauda atitinkamai. Thomas Doret vaidinantis Cyril yra nepriekaištingas. Ir ne už gražias akutės bei tvarkingai sušukuotus plaukus, bet būtent už nevaikiškus dalykus – baimę, netikrumą, pasimetimą, ieškojimus. Iki šiol neatsižaviu tuo, kaip Dardenne lygioje vietoje sugeba išpausti tiek daug. Žemai lenkiu galvą ir viliuosi, jog filmas pasieks ir „Kino pavasario” žiūrovus.
httpvh://www.youtube.com/watch?v=Ce3t1YIYokY
Rodys Žiemos ekranuose sausio 27-29 dienomis. Nesulaukei :)
damn.
Pauliau, visada galima paŽiūrėti antrą kartą dideliame ekrane ;)
visada tuo metu galima pažiūrėti kitą filmą – dar nematytą.
Tai n?ra filmas apie g?jus, kaip gali pasirodyti iš atrinktos citatos. Žmogui, kuris tai pasak? buvo 75. Išpažint?, jog keturis dešimtme?ius santuokoje išgyven?s t?vas yra g?jus išgirdusiam s?nui — 38. Panašiai tiek buvo ir filmo režisieriui Mike Mills bei jo t?vui, kai jie apie tai pasišnek?jo arba kitais žodžiais — filmas iš dalies yra paremtas asmenine režisieriaus patirtimi. Ir b?tent jis arba jo heroj? filme vaidiantis Ewan McGregor yra pagrindin? istorijos fig?ra. T?vas ir jo sprendimas, pra?jus penkeriems metams po žmonos mirties, yra istorijai stipryb?s suteikiantis impulsas, bet veiksmas sukasi aplink jo s?n?. Užaugus?, subrendus?, bet tuo pa?iu daugyb? kart? nusivylus? ir d?l to šiek tiek li?dn? bei pasimetus?. Nesinori t?sti to, kas buvo, bet lygiai taip pat baisu prad?ti ir kažk? naujo, k? puikiai iliustruoja ir faktas, kad atsiverti bei prad?ti gyvenim? iš naujo nebeturintis ko prarasti žmogus ryžtasi tik po penkeri? met?. Ir svarbiausias momentas ?ia yra ne kalbos, apm?stymai, bet veikimas. Gal kiek impulsyvus, net vaikiškas, bet veikimas. Nebijant suklysti, susimauti, bet tuo pa?iu “rizikuojant” atrasti kažk? džiugaus, naujo. “Fail, fail again, fail better” kadais yra sak?s Samuel Beckett ir už šios citatos n?ra nieko daugiau nei tik paskatinimas jud?ti ? priek?, nepaisant to, kad pirmieji žingsniai gali b?ti sunk?s. Jeigu mano t?vas, kuriam 75, gali visk? prad?ti iš naujo, gal ir aš galiu? Filme, kuriame ir pagrindinis herojus ir jo simpatiška mylimoji, ir t?vo mylimasis yra ne be tr?kumu, netobuli, nesunku atrasti save (vienu savo gyvenimo laikotarpiu ar kitu) ir tuo patik?ti. Kad ir tu gali b?ti laimingas.