Visada žinau, ko noriu iš filmo. Braudamasi į jo teritoriją akiplėšiškai savinuosi patirtis, istorijas, žvilgsnius, akimirkas. Dažniausiai klimpstu į tokias istorijas, kurios būna arba netikros arba taip arti realybės, kad užuosti gali. Vėliau tos niekšės istorijos persekioja mane Amelijos, Guy Fawkes arba James Bond pavidalais. Apvogti – mano mylimiausias žodis. Apšvarinti visą filmavimo grupę, pradedant kameros darbu baigiant muzika už kadro. Visi taip daro, bet ne visi prisipažįsta.

Šiandien mano grobis ne toks jau ir mažas – motinos ir sūnaus santykių istorija. Kai paskutinį kartą mačiau Tildą Swinton, ji bėgo iš vyro italo namų, pasimėgavusi svetimo vyro meile. Šį kartą Tilda išpildo (man kuo toliau, tuo labiau ima atrodyti, kad nėra tokio vaidmens, kurio ji tobulai neįgyvendintų) tragediją patyrusios moters ir motinos Evos istoriją. Lietuje su mylimu vyru Franklinu pradėjusi vaiką, ji nė neįtarė, koks laukia to nuolatos klykiančio kūdikio Kevino likimas. Vienintelė auklėjimo klaida su problematišku vaiku kainuoja Evai psichologinius spąstus: mažas būdamas Kevinas sumaniai manipuliuoja savo kaip vaiko, o vėliau – kaip paauglio – padėtimi, ir prasideda motinos ir sūnaus žaidimas, kaskart kainuojantis Evai vis daugiau jėgų. Sekinama sūnaus priešiškumo ir nesugebėdama su juo užmegzti artimo santykio, Eva, pati to nesuvokdama, artėja katastrofos link. Aštuoniolika metų, prarastas gyvenimas, visuomenės priešiškumas – štai kiek kainuoja motinai ir sūnui suprasti, kad kai atrodo, jog nieko nebeturi, visada lieka artimi žmonės.

Ar ši istorija kažkuo labai ypatinga? Ne. Ar jos pasakojimo stilius – naujas? Irgi ne. Tačiau sudėjus į vieną krūvą nechronologišką pasakojimo strukūrą, subtilų kameros darbą, labai linksmą ir su pasakojimo turiniu kontrastuojantį užkadrinį garso takelį gaunasi nepriekaištingai ir labai subtiliai papasakota vienos šeimos gyvenimo istorija, kurią drįsčiau vadinti labai taikliu dramos ir trilerio deriniu. Atsargiai – istorija skaudi ir įtraukianti. Vaiduokliškos būsenos Tildos Swinton – Evos ir įžūlaus žvilgsnio Ezros Millerio – Kevino vaidyba yra labiau nei įtikinanti. John C. Reilly – Franklinas – išpildantis gero tėvo ir vyro rolę. Nekuklus sąrašas nominacijų ir apdovanojimų juostai reiškia, kad kritikai laikosi pažado rimtai pakalbėti apie Keviną.

Eva, Kevinai, kaip gerai, kad šiąnakt nusprendžiau apvogti būtent jus. Dabar mano kišenėje dar viena puiki istorija.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=TGjjK5SMbJA&hd=1