Vienu sakiniu: Kaip paleisti brangiausią žmogų, susigrąžinti ir paleisti vėl.

„Like Dandelion Dust” prisirinko eilę žiūrovų simpatijų apdovanojimų, bet greičiau ne už tai, kad apdovanojo kino žiūrovus atpalaiduojančiu seansu, bet kaip tik atvirkščiai – nuoširdžiai parodė ir išsunkė labai žmogiškas emocijas. Mira Sorvino ir Wendy Porter tarytum persikūnija į asocialios amerikiečių šeimos provincijoje vaidmenį, kuriame vienas muša, o kitas vis tiek myli tam, jog parodytų dramą, kurioje tarp jų ir jų priešingybės – tvarkingos, turtingos bei pavyzdingos šeimos – atsiduria vieniem gimtojo, kitiem – įsūnyto vaiko interesai. Taip, yra juostoje akivaizdžiai į žiūrovų jausmų jūra orientuotų siužetinių akimirkų, bet net jeigu tai yra minusas, viską kompensuoja puiki vaidyba bei gražiai išgvildenta tema, kurioje gal ne tiek vaikas yra pats svarbiausias, kiek klausimas: ką aš padaryčiau dėl brangiausio, mylimiausio žmogaus? Padaryčiau viską, kad jį išlaikyčiau ar paleisčiau, jeigu žinočiau, jog jis dėl to bus laimingesnis? Ar myli, tai tada, kai duodi ar tada, kai imi? Labai rekomenduotinas.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=XT6olxrZUJs