Tero Saarinen „NEXT OF KIN“ (Pasaulinė premjera!)
Penktadienį gausi publika rinkosi į Lietuvos nacionalinio dramos teatro didžiąją salę, kur buvo pristatytas neeilinis įvykis – pasaulinę šlovę pelniusio suomių choreografo Tero Saarineno šokio spektaklio „Next of Kin“ premjera. Spaudoje jau kuris laikas šmėžavo pranešimai, kad dėl galimybės surengti šio spektaklio pasaulinę premjerą festivalio rengėjams teko konkuruoti su Londonu ir Niujorku. Šokio spektaklį „Next of Kin“ kartu su Joyce‘o teatru (JAV), Lijono šokio bienale (Prancūzija), Alexander teatru, Helsinkio festivaliu (Suomija) bei Southbank centru (Jungtinė Karalystė) koprodiusuoja Lietuvos šokio informacijos centras bei nacionalinė programa „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“.
Daug, labai daug tikėjausi iš šio choreografo, ir, kas gi nutiko? Deja, šioks toks nusivylimas. Vizualus ir techniškai itin sudėtingas naujausias T. Saarineno spektaklis turėjo būti siurrealistinė kelionė į kolektyvinę pasąmonę, o išvydau choreografinį Eurovizijos nugalėtojų „Lordi“ monstrų variantą. Tik Eurovizijoje tų nulaižytų pop atlikėjų kontekste, „Lordi“ atrodė linksmi, originalūs ir ironiški, o spektaklis „Next of Kin“ (kurį būtų galima versti „Artimieji”) man panašėjo į vaikams gąsdinti skirtą pasaką, kurioje tie plaukais sušiaušti pabaisos gal ir gali kelti asocijacijas su vaikystės baubais ar raganomis, bet suaugusio žmogaus fantazijai šitas monstrų balius mažų mažiausia atrodė primityvus, ir kuo toliau, tuo labiau darėsi nuobodesnis ir monotoniškesnis. Spektaklis pasirodė įdomesnis šiuolaikinio kompozitoriaus Jarmo Saari muzika, kuri buvo gyvai atlikta scenoje pasitelkiant įvairius neįprastus instrumentus derinant su iš anksto jau įrašyta muzika, įspūdingu apšvietimo dizainu (sukurtu kartu su šviesų dizaineriu Mikki Kunttu), tam tikrais scenografiniais vizualiniais sprendimais, kurie kūrė kinematografinį spektaklio vaizdą, bet mažiausia įdomus – pačios idėjos choreografiniu, režisūriniu išpildymu.
Martin Forsberg „IN STYLE WITH PLEASURE” ir „REDO” (Pasaulinė premjera!)
Šeštadienį buvo pristatyta dar viena Skandinavijos choreografų premjera – naujas jauno švedų choreografo Martino Forsbergo spektaklis „Redo“, kuris buvo rodomas kartu su ankstesniu šio šokio kūrėjo darbu „In Style with Pleasure“.
„In Style with Pleasure“ įdomus muzikos ir judesio derinimo prasme. Choreografija paremta labai tiksliais, griežtais elementais, o juodai balta scenografija tik dar labiau išryškino dviejų priešpriešinių jėgų scenoje oponavimą. Įdomus sprendimas – choro dainavimo rezonavimas šokiu. Judesys tarsi aidas, tarsi ką tik suskambėjusio garso pasekmė.
Antrasis spektaklis – premjera „Redo“, tiek stilistiškai, tiek techniškai daug kuo panašus į ankstesnį Martino Forsbergo spektaklį. „Redo“, turi dvi prasmes: švedų kalba tai reiškia „būti pasirengusiu“, o anglų kalbos „re-do“ (daryti iš naujo) yra siejamas su procesu, kurio metu jau egzistuojančią šokio medžiagą pakeičia šokėjai, idėja. Spektaklio dueto choreografija paremta sinchroniškumu, padedančiu atrasti vienodus judesius. Ritmiškai judantis kūnas išreiškia tikslumą ir nuolatines prieštaras. Gana efektingai žiūrėjosi šokėjų rankomis sukiojami prožektoriai, karts nuo karto sekundei nukreipiant akinančią jų šviesą tiesiai žiūrovams į akis. Po kiekvieno šviesos spindulio į salę pasigirsdavo auditorijos „aikčiojimai“ – matyt tų, kurie spektaklį žiūrėjo su akiniais, ir kurių silpnesnės akys sunkiai ištvėrė kūrėjų šviesos triukus. Martino Forsbergo choreografinis braižas man pasirodė vienas iš įdomesnių bendrame festivalio kontekste, bent jau iš tų darbų, kuriuos užteko laiko pamatyti.
Šokio teatras AURA „TABULA RASA”
Šeštadienį pasibaigus Martino Forsbergo premjerai, toje pačioje salėje po pertraukos buvo pristatytas spektaklis „Tabula rasa”, kurį „Auros” šokio teatro užsakymu sukūrė Kanados moderniojo šokio choreografė Barbara Bourget. Galima sakyti, kad tai irgi savotiška premjera, nes šis spektaklis Vilniuje iki šiol dar nebuvo rodytas nė karto.
Išvertus iš lotynų kalbos tabula rasa reiškia „švari lenta, šviesus protas, šviesi siela“. Tokie mes būname tik tada, kai gimstame. Ką įrašysime į gyvenimo lentą, priklauso nuo mūsų pačių – nuo santykių su kitais ir kitų aplinkybių… Pasak choreografės, stipriu impulsu kūrybinėms vizijoms buvo ilgai negalią kentusios sesers netektis.
Man šis spektaklis pasirodė labai meditatyvus, dvelkiantis rytietiška filosofija. Kompozicijoje išsiskiria dvi skirtingos dalys: pirmojoje išreiškiamas gyvenimo geismas, tikėjimas, kova, džiaugsmas, antrojoje – nebūties priartėjimas, autentiška jos patirtis, susitaikymas. Daugialypės būsenos išreiškiamos asociatyviais judesių vaizdiniais, kurie žadina įvairias interpretacijas. Kiekvienas scenoje esantis šokėjas kuria tarsi skirtingą jausmą, skirtingą emociją. Blaškomi ir valdomi nematomų galių, jie ieško jungties, dermės vienas su kitu, kad susilietų į visumą.
Stebint „Auros” teatro darbus, ypatingai užsienio trupių kontekste, jau ne kartą esu pagalvojusi apie tai, kad šį teatrą verta gerbti vien už tai, kad nors ir neturi stiprios techninės bazės, pinigų įspūdingiems kostiumams, apšvietimams, scenografijomis, tačiau kas kartą vis vien sugeba žiūrovą papirkti kone nuoga, asocijacijų, simbolių gausia choreografija. Smagu „Aurą” buvo matyti Vilniuje, nes tai nutinka labai retai!
Gana neblogai šiame festivalyje pasirodė ir kiti lietuvių choreografai, tik kadangi jie jau buvo parodyti Vilniuje iki festivalio, juos apžvelginėjant neišsiplėsiu.
Gyčio Ivanausko teatro spektaklis „8 kvadratiniai metrai” papirko publiką savo teatrališkumu, komiškumu, savo buitiniu choreografiniu balaganu. Po šio festivalio įsitikinau aktorių Pauliaus Tamolės, Agnės Ramanauskaitės (vaidinusių spektaklyje „Poliklinika” ) ne atsitiktiniu talentingumu – jie puikiai vaidina, šoka ir visiškai skirtingų žanrų kūriniuose.
Airos Naginevičiūtės naujausiame darbe „Mėnulis nepaiso lojančių šunų“ gali pasimėgauti kone talentingiausių aktorių-šokėjų Lietuvoje sukurta choreografija. Choreografija, kuri įdomi tuo, kad paremta Labanauskaitės tekstais, dramaturginiu pagrindu.
Na, liko dar šiandienos vakaras – festivalio uždarymas:
18.00 Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Didžioji salė
Anželikos Cholinos šokio teatras (Lietuva)
Donkey Hot (70′) Choreografas – Oleg Gluškov (Rusija)
19.30 Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Mažoji salė
Impure Company / Hooman Sharifi (Norvegija)
Dievas egzistuoja, motina yra, bet jiems tai neberūpi (90′)
Choreografas – Hooman Sharifi (Norvegija / Iranas)
21.30 Menų spaustuvė, Viena salė
*[WEGO]* (Danija)
*[WEGO]* – spektaklis koncerte (50′)
Choreografė – Kirstine Kyhl Andersen
Foto: Michailas Raskovskis
wow, apie aura tikrai radai daug geru zodziu! nepamenu, pirma ar antra karta maciau aura, bet panasu, kad man nesiseka suderinti „modernaus sokio” savokos su aura. bent jau taip, kaip atitinkamai sekasi suderint su uzsienieciu pasirodymais. taciau taip pat esu patriotas ir dziaugiuosi, kad jie yra, soka ir tuo megaujasi.
Neprivargai, kaip Helmutas, nuo 6 val. trukmės?
Nu aš aišku tiek nevaikščiojau sąžiningai kaip Helmutas, bet yra tiesos tame, kad savaitgali spektakliu buvo per daug. Aišku lietuviu darbus galejom praleisti, bet turejau laiko tai pavaikščiojau. Nes Aura apskritai Vilniun neatvažiuoja, Aira irgi gana retai rodo spektaklius, tai galvoju reik naudotis proga. Šiaip man labai patiko Gyčio „8 kv. metai”, nueme savo komiškumu greitai visus nuovargius. Tikrai rekomenduoju paziureti.
Lukai,
taip, labai stengiausi :)
na as tai aura šiek tiek nusivyliau, tikejausi daugiau is jų, cholinos banalaus siuzeto baleto istveriau tik pusę, o Gytis, Aira ir Lora tai saunuoliai, gerai atsovavo Lietuvą. Na bet aisku pats profesionaliausias ir originaliausias buvo Tero Saarinen, dar iki šiol prisiminus jų pasirodymą šiurpuliai bėgioja.
hm, o stai pirmadieni teko isbandyti danu pateikta zanra „spektaklis koncerte”, kuri vertinciau labiau kaip improvizacija nei sokio spektakli. manau, jog organizatoriai karts nuo karto isbando save ir ziurovus „siuolaikinio” ar „modernaus” sokio savoku ribu ir neribojimu tolerancijai. kadangi esu didelis eksperimentu salininkas, labai spirgejau pamatyti danus „WEGO”, bet is dalies nusivyliau. taip, koncerta girdejau labai gerai (beje, muzika visai nebloga, nuo laisvo rock iki jazz su avangardo prieskoniais), o del spektaklio pasigincyciau. maciau performansa, improvizacija, kvailiojima, seliojima, bet spektaklio – nelabai. apie soki galima sneket atsargiai, su „tuso” suvokimu mintyse. nors abejingas nelikau (suglumau, pasisypsojau, kiek nusiminiau), taciau taip ir matau sentencijas „kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkas tai zino” ir „ne kiekvienas suns kakutis muziejuje yra eksponatas”. kita vertus, ir toliau ketinu isbandyti save weird zanruose-ne-zanruose.
O gal vilnieciams kiek idemiau vertetu pasidometi „Aura” (del to neva jos skurdo) ir ka apie ja galvoja uzsienieciai (tame tarpe ir pats Saarinenas)? Labai kvailai ir kaimietiskai tada tokie tauzyjimai ir patiems pradetu atrodyti.
pasalieti, apie ka Jus konkreciai?
as turiu omenyje ne sokio technika, o scenos technines galimybes, kuriomis taip puikiai gali naudotis tas pats Saarinenas ir kuriu neturi repetuojant, statant spektaklius Aura. Labai gerai mes zinom, koks pas ji buvo apsvietimas ir visi kiti scenografiniai, muzikiniai efektai ir kokie visai paprastuciai pas Aura.
Cullberg – Nr.1 festivalyje.
heh, mazdaug perskaitai, ka raso kritikai, ir pats pradedi taip manyt. aura jega.