„Negaliu teigti, jog Šventąjį Raštą taip paprasta prilyginti žurnalams su nuogomis bobomis, bet tai, jog man iš esmės visuomet rūpėjo tik Dievas ir moteris, yra tiesa. Dvi temos, kuriomis viskas prasideda, iš kurių viskas atsiranda ir kuriomis viskas pasibaigia“, – kažkada kažkur prisipažino Sigitas Parulskis. Perskaičius nemažą dalį šio rašytojo kūrybos, turiu pasakyti, kad šis jo prisipažinimas tikrai sąžiningas. Moters ir vyro tarpusavo santykiai, persipinantys su mirties baime ir dievoieška, yra nuolatiniai Parulskio kūrybos įkvėpėjai.
Visai neatsitiktinai, pradėdama apžvelgti naujajį Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatre (OKT) pastatytą spektaklį “Keltininkas”, kurį režisavo Paul Eugene Budraitis, pradėjau ne nuo režisieriaus, o nuo S. Parulskio. Tiesiog tai ne tas atvejis, kai burtininkas savo stebuklinga lazdele viską paverčia žėrinčiais brangakmeniais. Ne, čia truputį kita pasaka. Kai kažkas jau randa brangakmenį ir tereikia būt dideliu mulkiu, kad savo prisilietimu jį sugadintum. Turiu omenyje nuostabią S.Parulskio pjesę “Keltininkas” ir režisierių P. Budraitį, kuris nežinia, kuo prisidėjo prie šio spektaklio kūrimo, apart stiprios aktorių trupės surinkimo ir pjesės išsitraukimo iš OKT stalčiaus.
Na, bet viskas nuo pradžių..
Naujoji dramos akcija 2006 metais užsakė pas S. Parulskį parašyti pjesę. Taip gimė „Keltininkas“, kurio pristatymą tais metais paruošė Agnius Jankevičius, o pagrindinį vaidmenį – vyro, kuriam liko gyventi viena diena, kūrė Arūnas Sakalauskas. Pjesė kurį laiką dūlojo stalčiuose, kol ją ištraukti į dienos šviesą sugalvojo P. Budraitis (lietuvių emigrantų šeimos vaikas, gimęs Niujorke). Abu šios pjesės perteikinėtojai, P. Budraitis ir A. Jankevičius yra baigę režisūros magistrantūros studijas pas Joną Vaitkų. Matyt ne atsitiktinumas ir tai, kad veik visa aktorių komandos dalis buvo paimta iš J. Vaitkaus „išrinktųjų“ rato. Tokia realybė visuose teatruose: režisieriai mieliau bendradarbiauja su mokiniais, su kuriais juos suartina panaši patirtis, mokykla, išpažįstamos teatro vertybės ir t.t. Taip, suprantu, savo studentams reikia padėti žengti pirmuosius žingsnelius, tik esmė ta, kad kai kažkada juos pirmus žengė anie du J. Vaitkaus mokiniai: O. Koršunovas ir A. Jankevičius – buvo akivaizdžios šių režisierių savito stiliaus užuomazgos, kurios su kiekvienu darbu vis ryškėjo labiau ir labiau. Deja, to tikrai nepasakyčiau apie P. Budraitį, kuriantį jau ne pirmą režisūrinį darbą teatre (Jaunimo teatre režisavo Eriko Ehno „Šventųjų vaidinimus” ir Williamo Shakespearo „Jei taip, tai šitaip”). Šio režisieriaus braižo aš dar negebu pajausti, tik įdomu kodėl? Ar dėl to, kad pjesė tiesiog tokia, kad nelabai yra vietos, kur reikštis režisieriui su savo interpretacijomis? Ar dėl to, kad jaunas režisierius su didelėm ambicijomis pasiėmė pjesę ne savo nosiai? O gal tiesiog mes išaugom šalyje, kur pernelyg režisūriniais šedevrais esame išlepinti?
P. Budraitis JAV išaugo ant kitokių mielių tešlos, tiksliau, net ne ant mielinės, kuriai reikia kantrybės, laukiant, kol iškils tos mielės, kur atrenkami ir derinami visi ingredientai pagal kepėjo asmeninį skonį, talentą, individualų receptą, kur kepimo ceche, minkant tešlą, miltų debesys dulksta taip, kad, arčiau scenos sėdintiems, žiūrovams dažnai kliūva jų ant prašmatnių išeiginių kostiumų. Gali būti, kad šalies kultūra, tradicijos (tiksliau, jų nebuvimas), kurioje įprasta nusipirkti tešlą pakeliuose, paruoštą „all in one“ masiniam nereikliam skoniui, ant kurios pakanka užpilti vandens, pašauti orkaitėn – ir gausi greitą, įprastą „amerikietišką pyragą“, tokį pat vienodą, kokį valgo tavo kaimynai, kolegos, be jokios gurmaniškos paslapties, būdingos tik tavo patiekalams, – daro savo įtaką kūrėjui. Rodos P.Budraičiui, kad ir kiek besigilintų į mūsų aukšo lygio režisūrinę mokyklą, tiesiog nesigauna sukurti distancijos tarp originalios pjesės ir jos interpetacijos iš savo požiūrio taško, kuri padėtų labiau identifikuoti savo stilių, paliktų savo pėdsaką inscenizuojant pjesę. Todėl galiausiai gaunasi tiesiog multiplikavimas, atkartojimas. Ir, matyt, dėl tos pačios priežasties režisieriaus prisilietimas buvo jaučiamas šiame spektaklyje tik tiek simboliškai, kiek šešėliai spektaklio metu scenoje, už, „laidojimo biuro užuolaidas“ primenančios, klostuotos uždangos.
Tačiau spektaklis „Keltininkas“ vis tik man patiko. Patiko dėl pjesės aktualumo šiandien ir rekomenduočiau į jį nueiti visiems tiems, kurie paskendę savo kasdieninėje rutinoje, susvetimėjusiuose tarpusavo santykiuose, kurie stovi ties „vidutinio amžiaus krizės“ slenksčiu ir ieško būdų, kaip nutolinti nuo saves senatvės/mirties baimę, pasirinkdami ne pačias protingiausias išeitis. Kaip sako vienas iš pjesės herojų: „Pragyvenus kartu su žmogum penkiolika metų, turi teisę svajoti (norėti) jį nužudyti. Vieni šį savo troškimą išpildo, kiti – ne.” Bet svarbiausia, kuo ši pjesė skiriasi iš kitų, kad ji ne vien iškelia tam tikrus klausimus, kurie yra aktualūs, svarbūs šiuolaikiniam žmogui (kaip tai dabar būdinga šiuolaikiniame mene), bet kartu ir svarsto, filosofuoja, ieško atsakymų, kodėl taip nutinka? Kodėl įvyksta tie susvetimėjimai? Kodėl gyvename švaistydami save visokiems bereikšmiams dalykams? Kodėl netausojame mums duoto riboto laiko limito šioje žemėje? Ką turi bendro „Titanikas” ir Dekalogas? Galų gale, kuo skiriasi geltonos citrinos nuo žalių? Kodėl ginekologAS yra įprasta, o urologĖ – didelė išimtis? Kodėl negalime Dievo taip stipriai jausti, tikėti juo, kaip stipriai jo nejaučiame, kaip stipriai juo netikime? Kodėl? Šimtai KODĖL? Ir šimtai TODĖL.
Paskutiniu metu, kaip tik savo mieliausiajam pašnekovui guodžiausi, kaip mane jau buvo pradėjęs užknisti šiuolaikinis teatras, neva bandantis prisikasti prie žiūrovo savo drąsiais dramaturginiais eksperimentais, dažniau stumiantis žmogų į dar didesnę vidinę destrukciją, nei suteikiantis ramybės, kažkokių atspirties taškų, galinčių padėti išsikapstyti iš visos šitos mėšlo krūvos. Šiuolaikinio meno mėsmalėje jau buvau pasiilgusi psichologinio teatro, ramiai ir pagarbiai atsigręžiančio į žmogų, tiesiog primenančio, kad visi žmonės – klystantys ir pasiklystantys, bet be paniekos, be pasmerkimo, be agresijos. Ir būtent S.Parulskio herojaus Keltininko dėka, keliančio nuolatos iš vieno taško į kitą, aš jį radau, aš pagaliau buvau perkelta į ta išsiilgtąjį krantą.
Rekomenduoju šį darbą tiems, kuriuos savo fantasmagoriškumu sužavėjo H.Hesės „Stepių vilkas“. Rekomenduoju jį tiems, kurie išsižioję nuo įtampos laukė, kuo baigsis filmas „The Game“ (rež. David Fincher). Rekomenduoju jį tiems, kam patiko Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Artimas miestas” apie vyrą, vis plaukiantį į kitą krantą, kad pasislėptų savo svajonėje, ir jo žmoną, plaukiančia į kitą krantą, kad taptų ta svajone. Rekomenduoju jį tiems, kurie pasiilgę gero, tiesmuko parulskiško teksto skambesio scenoje. Rekomenduoju jį tiems, kurie pasiilgę stiprios aktorių vaidybos (vaidino: Arūnas Sakalauskas, Jolanta Dapkūnaitė, Monika Bičiūnaitė, Vytautas Paukštė, Severija Janušauskaitė, Vytautas Kaniušonis, Jonas Verseckas, Tomas Kliukas). Ir labiausia Jums – kuriems tiesiog atsibodo eiti paviršiumi. Kurie pamiršo skaityti save lyg įdomiausią knygą šioje didžiulėje pasaulio bibliotekoje.
Likę premjeriniai spektakliai vyks Rusų dramos teatre birželio 2, 3 dienomis 19 val. Bilietus platina „Tiketa“.
as manyciau g.taskui festivaliuku ir premjeriniu spektakliu promautintojai pakvietimais moketi pradejo, kaip kitaip paaiskinti tokia gausa is s…. ispausto vasko pastarojo meto teatrinese recenzijose. Parulskio impotentiska pisanina – demesio verta pjese?! Nu panele recenzente drasu, labai drasu…
ir kvietimais ir dar padovanoja aktorių kojines po vaidinimo.
Jo MŽ, mano recenziju ilgis siuo metu tapo proporcingas sumoketam atkatui :D
o jei rimtai.. taip gaunam pakvietimu kiekviena diena, tik spek vaikscioti. Bet idomiausia yra tai, kad prispaudziu daugiausia vasko is tu spektakliu, i kuriuos bilietus nusiperku pati. Taip buvo tiek su „Laisves kaina”, tiek su „Keltinininku”.
O dėl pjesės. Nu ku darysi.. Matyt teks pripažinti, jog esu pernelyg frigidiška, jei galiu vertinti Parulskio impotentiškas rašliavas ne vien per savo seksualinius nepasitenkinimus :roll:
ir teisingai, ner cia ko parsidavinet uz pakvietimus… da neduok dieve malonuma ‘recenzija’ rasydama apturesi;)zinai kaip buna – susimastai apie kelininko keliamas egzistencines problemas uzastrejancias gresmingai artejancios amziaus vidurio krizes akivaizdoje ir tik baac, tokia banga pareina, nu tokios fantasmagorijos, tokie vejai ir bezdalai, kad uuuuu…
MZ, galit islikti ramus, kai/jei neturesiu uz ka duonos nusipirkt, tai tikrai paskutine vieta kurioje ieskociau pasipelnymo, tai rasyme apie kultura. Ir ne tik blaiviai vertindama savo galimybes sioje srityje, bet ir del to, kad man tikrai kur kas lengviau juos uzdirbti veikiant kitus dalykus.
O apie ta banga tai gerai pavarei, net susijaudinau. Va ziuriu be manes dar vienas giliai sujaudintas nuo parulskiskos impotencijos israiskos:
http://www.menufaktura.lt/?m=1025&s=60339
Šlamštas. Pasitikslinau čia, kad ne menų spaustuvėje, ne dramteatryje, o rusdramyje ir apsiputojęs nulėkiau iš kito miesto galo…
Nusivylimą mažina ant durų užklijuotas lapelis „atsiprašome už nepatogumus”. Atšaukta…
Jau norėjau girti J.Vaitkų, kad ėmė bendradarbiauti su OKT…
Vilkimės, kad priežastys rimtos…
nebloga priežastis įvardinti reikalą šlamštu.
Spektaklio atšaukimas yra šlamštiškas reikals…
Turiu priežasčių manyti, jog dėl neišparduotų bilietų. Bent taip galima numanyti iš priklijuoto lapuko tezių ant užrakintų durų…
Jei jau diskutuojama dėl to, tai atsidarau OKT svetainę. Jokio požymio nematau, kad birželio 2 d. turėjo būti spektaklis.
Atsidarau bet kurį kultūros laikraštį, pvz 7 md, matau:
——————————————————
OKT / Vilniaus miesto teatras
VI. 2, 3 d. 19 val. Rusų dramos teatre — PREMJERA! S. Parulskio „KELTININKAS“. Rež. — P.E. Budraitis
(http://www.culture.lt/7md/?leid_id=804&kas=straipsnis&st_id=8431)
———————————————————
Man visa tai – šlamštas…
Na, spektalis dėl to, kad į jį neišparduoti bilietai, tikrai netampa šlamštu. O, atrodo, kad jūs būtent tai turite galvoje..
na man tai visai normalu, kad vasaros pirmadieniui ir jau treciai premjerinei dienai i kazkokio mazai zinomo rezisieriaus spektakli mazai ispirkti bilietai. nors praeita savaite, sale buvo pilnutele ir balkonai visi uzkisti. Apskritai, sis spektaklis nera pramoginio pobudzio, nera labai patogus, reikalaujantis atidaus klausymo ir pan.. patikek tai ne Parulskio „Dakaras..” i kuri visi verziasi.
Arunai, o kazi filmas „Kolekcioniere” irgi šlamštas, kuris kaip tik buvo paskelbtas geriausiu vaidybiniu filmu Lietuvoje? Nes sestadieni, Klaipedos pagrindiniame kino teatre vien tik del to buvo atsauktas sio filmo seansas, nes be musu dvieju nebuvo daugiau nei vieno norincio i ji patekti. Ir visa tai vyko po poros dienu, kai sis gavo kone pagrindini kino apdovanojima Lietuvoje ir visur prasinese reklama apie tai ir pan… O kasininke dar net pasitikslino ar mes zinome, kad jis lietuviskas, nes mol suprask „ar jus tikrai i toki filma norite eiti, kai tuo paciu metu rodo „rembo IV” ir t.t…
Jau nekalbu apie tai, kai man sirdi skauda pastoviai matant knygynuose kone geriausiu, megstamiausiu savo rasytoju knygas isparduodamas po 4 Lt, bet niekada nukainuotu lentynose nestovi „Kaip vienuolis pardave savo ferrari” ar panasios knyguskos.. Bet juk nuo to nukainuotos knygos verte nesumazeja.. Kaip ir nepadideja verte tu – perkamiausiu topuose.
Labai graziai cia,Jurga,paaiskinai zmogui(OKT fanui)kaip ir kas.Rimtai.Smagu skaityt protingus pastebejimus.
Nežiūrint to, kad buvo šlamštas, jog atšauktas spektaklis, ir teko išnaudoti didžiai atpigusį kurą tuščiam važinėjimui skersai Vilniaus, antra diena kiek pataisė reikalus. Atleisk vadybininke (tikiuosi ne čia užsukanti Ada ten tvarkėsi su pakvietimais), kad pasielgiau be skrupulų ir nemandagiai, ir naglai praėjau su kviestinių būreliu, bet jokio bilieto įsigyjimo būdo juk nebuvo! Kadangi salė iš abiejų dienų susipirkusių bilietus bei pasidalinusių kvietimus buvo sausakimša, gal ir ne dėl neišpirkimo atšauktas spektaklis…
Na, jei antrą dieną nesukainavo, tai laikykim, kad OKT kompensavo jo fanui nuostolius.
Ar kompensavo laiko sanaudas? T.y. ar vertėjo dvi dienas lakstyti „tudy – siudy”? Sprendžiant iš spektaklio finalo – TAIP.
Tačiau spektaklyje didžiausia dalis – vidurys. Čia muistosi žiūrovai kėdese, po valandos bent trys apleido salę, – tas retai atsitinka spektakliuose. Skirtingai nuo kino seanso, žiūrovui jei nepatinka, paprastai „atsėdi” spektakliuose. Čia būta „atsėdėjimo” vargelio. Mat toje vidurinėje dalyje ryškiai jaučiasi, kad žiūrime literato, o ne dramaturgo medžiagą. Daug šmaikščių, kartais ir gilokų dialogų, daug minties vingių. Bet įspūdis, kad aktoriai scenoje tam, kad nereikėtų skaityti ar tai novelės, ar tai apsakymo, ar tai šiaip kokio žanro teksto. Tik ne dramaturginio. Aktoriai perteikia literatūrą žiūrovui. Spektaklis atrodo visai nebūdingas kaip OKT, taip ir kokiam Keistuolių teatrui. Sakyčiau, senamadiškos manieros…
Kitiems tiktų…
Tačiau kažkiek bevargstant kėdėje (scenoje aiškiai trūksta dramaturginio veiksmo – tik žaismingi, kartais su dramatizmo gaidelėmis tekstai) ir dėl įdomumo besižvalgant į publiką bei matant, jog jiems – tokie pat pojūčiai, ateina finalinė dalis. Va čia ir išryškėja Sigito Parulskio spektaklio idėja, visa ta personažų gildija įgauna „antrą (prasminį) kvėpavimą”. Todėl skirstosi žmonės po spektaklio patenkinti juo. Nes seniai žinoma, kaip svarbu scenos ar ekrano menui finaliniai štrichai…
Netgi tampa aišku kuo čia dėtas detektyvinių siužetų adeptas David Fincher…
Deja, jis nepaliktų tokių režisūrinių sprendimų su klaustukais, kaip paliek Eženas Budraitis. Kodėl Aleksandra atvykdama ieškoti vyro atsineša aišku į ką panašų kaktusą? Kodėl Aleksandrai ir Karlui pikantiškai aštriai besiaiškinant erotizmo ir amžiaus santykius, tyliai įšliaužia Sakalauskas, nusiauna batus tik tam, kad po to jų ieškotų ir vėliau užsidengęs staltiese beprasmiškai tūnotų scenoje? Tik tam, kad dėl tokių veiksmų, atsieit, suvoktų, ką reiškia jo gyvenime visa ta šutvė?. Bet tokio režisūrinio inkluzo nė nereikėjo – Henrikas ir be tų pasisėdėjimų galų gale suprastų ką veikia šie žmonės jo gyvenimo kelyje. Taip, režisierius nenutolo nuo teksto dėstymo personažų lūpose. Ir dėl to sakau, kad spektaklis nebūdingas OKT.
Kaip ir recenzentė manau, kad rekomenduoti pamatyti galima. Sigitas užrašęs gerų minčių. Bet nėra iškilus reikalas.
Nesuprantu, ko ant jo širsta MZ. Parodyk Lietuvoje krūvą talentingesnių, gabesnių rašytojų, tuomet tamstos panieka bus racionali…
Pirmiausia dekui, kad Arunai pasidalinai savo ispudziais cia.
Na del rezisuriniu vingiu as jau isreiskiau savo nuomone. O del to, kad si pjese (beje kaip ir visos kitos „P.S. byla O.K. ar „Nesibaigianti vienatve dviems” ir t.t..”) yra labiau lingvistinė nei dramaturginė net nesiginčysiu. Tik skirtumas tas, kad kai ja paima (paimtu) statyti stipresnis režisierius, gal tiesiog isdristu labiau adaptuoti ja teatrui, nestatytu jos pažodžiui, surastu savo teatrines raiškos priejima. Nors tiesa pasakius manau, jog Parulski paversti dramaturgija, pajegus tik vienas O.K. Lietuvoje.
Todel sakau, kad kaltas ne vien Parulskis jog rašo ne itin teatrines pjeses, nes pvz pats jo tekstas scenoje skambesi, ritma savo turi, tik reikia pajėgesnio įkinkytojo į teatro vėžias.
„P.S. byla OK” spektaklis gerokai stipresnis.
nieks del to gi ir nesigincija ;)
Per radiją Sigitas P. yra pareiškęs (citata laiva): „mano įvaizdis piešiamas taip baisiai, jog matyt Budraitis neįšdrįso nė karto susitikti…”
Ne visada sutinku su VEIDO apžvalgininke, bet kadangi šių pastabų nėra internete, tai pateikiu:
RENATA BALTRUŠAITYTĖ
Ar jums niekada nesivaideno, kad visas aplinkinis pasaulis susimokė jus pražudyti? Sigitui Parulskiui tikrai yra taip nutikę. O kadangi žmogus jis – talentingas, pasišovė įrodyti, jog tai nebūtinai tėra liguistos vaizduotės sukomponuotos vizijos. Tuo tikslu parašė pjesę „Keltininkas”, kurios premjera praėjusią savaitę įvyko Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatre.
Nuspėjamos replikos
Taigi turime vidutinio (na, labiau vidutinio vyresniojo…) amžiaus pilietį Henriką (akt. Arūnas Sakalauskas), kuriam lyg tyčia per gimtadienį ligoninėje diagnozuoja toli pažengusį prostatos vėžį. Grįždamas namo jis įsėda mašinon pas keistą taksistą, visų vadinamą Keltininku (akt. Vytautas Kaniušonis). Ir atsiduria ne namuose, o bare „už kampo”, kuriame sutinka spalvingą kompaniją: jauną seksualią barmene Betą (akt. Severija Janušauskaitė), ją pavydžiai persekiojantį plėšiką Karlą (akt. Jonas Verseckas) ir puolusį kunigą Viktorą (akt. Vytautas Paukštė), be perstojo minintį savo prarastąjį sūnų.
Kaip ir reikėjo tikėtis iš S.Pamiškio pjesės, scenoje apstu dialogų apie Dievą, mitologinius personažus ir, žinoma, intymiąją sferą. Kartais jie išties primityviai nuspėjami: tarkim, kai Henrikas piktinasi urologe moterimi, neabejokite, jog šioji atsikirsdama tuojau pat primins ginekologus vyrus. Kartais, kai aktorių ironišką santykį su personažais keičia nuoširdžiai giliamintiškos mimikos, scenoje stipriai užkvimpa banalybe. Ir tuomet kyla radikalių teksto kupiūrų ilgesys.
Atsiliekantys laikrodžiai
Apskritai atrodo, jog „Keltininko” režisierius Paulas Eugene Budraitis su dramaturgo tekstu elgiasi lyg su šventa karve (išskyrus nebent pirmąją vaidinimo sceną, kai užkulisiuose esančios aktorės replikų žiūrovų salėje beveik negirdėti). Šiaip jau primygtinai kuklių vizualinių formų pastatymas dažnokai primena pjesės skaitymą „be lapų” – regis, tai nauja (tiksliau – naują atgimimo periodą patirianti) lietuviškojo teatro tendencija. Jos atėjimas po užsitęsusių įmantrių režisūrinio teatro sceninių metaforų – absoliučiai logiškas, prognozuojant kontrasto principais.
Šiuo atžvilgiu derėtų prisiminti pernykštį P.E.Budraičio mokytojo Jono Vaitkaus pastatymą „Visi mano sūnūs” Kauno dramos teatre, kurį laikyčiau išgryninta minėtos tendencijos scenine apoteoze. „Keltininko” estetika nėra tokia programiškai konceptuali (greitai pavargstančių klausytis teksto žiūrovų džiaugsmui), tačiau paralelių su minėtu J.Vaitkaus spektakliu čia esama. Ko vertas vien tapatus kulminacinės scenos „įforminimas” griausmingai driokstelinčiu šūviu…
Tačiau tikrąją spektaklio kulminaciją režisierius keletą sykių nevykusiai „atrajoja”, tuo be reikalo stabdydamas įsibėgėjusį veiksmą. Pagrindinės dramaturginio žaidimo kortos atverčiamos tą akimirką, kai užsiminus apie visų Henriko nelaimių planuotoją Aleksandra (akt. Jolanta Dapkūnaitė) susikaupusi lėtai kyla nuo vaišių stalo. Ir nelabai aišku, kam skirtos vėlesnės klykiančios Betos replikos – gal „žirafoms”? O kai A.Sakalausko herojus dar vėliau nustebusiu tonu perklausia Aleksandros: „Negi tai tu?”, tampa akivaizdu, jog laikrodžiai scenoje jau gerokai atsilieka nuo publikos laikrodžių. Ligi tol pakenčiamai riedėjęs spektaklio „taksi” užbuksuoja mažiausiai tam tinkamoje vietoje. Nė šūvis jo nebeišjudins.
O atomazgą (kaip ir daugelyje S.Parulskio veikalų inscenizacijų) „Keltininko” žiūrovas gauna teisę pasirinkti pagal savo individualų skonį. Tarsi tingėdamas apsispręsti, kaip geriau užbaigti pjesę, dramaturgas tiesiog ima ir surašo paeiliui kelias įmanomas finalo variacijas. Rezultatas primena tempiamos kramtomosios gumos efektą ir seną tiesą, jog visuomet tašką verčiau dėti anksčiau negu per vėlai.