Premjera! Eugene O’Neill „PRAKEIKTIEJI”

PRAKEIKTIEJI

Pagal Eugene O`Neill`o pjesę „Gedulas tinka Elektrai”

Trijų dalių spektaklis. Trukmė: 3 val.

Režisierius – Artūras Areima

Scenografė ir kostiumų dailininkė – Kotryna Daujotaitė
Kompozitorius ir atlikėjas – Liudas Mockūnas

Vaidina: Toma Vaškevičiūtė, Tadas Gryn, Daiva Stubraitė, Arvydas Dapšys, Dainius Gavenonis, Saulius Sipaitis, Daumantas Ciunis, Indrė Patkauskaitė

Premjera – 2010 gruodžio 9 d.

Pagal amerikiečių dramaturgo Eugene O`Neill pjesę „Gedulas tinka Elektrai” pastatytas spektaklis pasakoja apie karą mažiausioje visuomenės grandyje – šeimoje. Kas turi atsitikti šeimoje, kad jos nariai vienas kitam taptų priešais? Iš kur atsiranda žmonos neapykanta vyrui, o dukros – motinai? Anot režisieriaus Artūro Areimos, neapykanta artimui yra amžina ir universali tema.

E.O`Neillo pjesės konflikto šaknys slypi dar Antikoje – dramaturgas savaip interpretuoja Aischilo trilogiją „Orestėja”. Tačiau Aischilo herojų motyvai yra aiškūs ir lengvai nusakomi, o E.O`Neillo pjesėje neapykantos šaltinis yra paslėptas giliau. Menonų šeimos tragedija yra kova su prigimtimi ir likimu. „Kiekvienas šeimos palikuonis vienaip ar kitaip bando išsivaduoti iš virš jo kybančio prakeiksmo, bet negali to padaryti – likimas veikia žmogų viduje”, – teigia A.Areima. Todėl labiausiai režisierių domina išsilaisvinimo aktas, herojų bandymas ištrūkti iš užburto amžino prakeikimo rato.

A.Areimą pjesė sudomino dar studijų laikais. Jau tuomet režisierius buvo numatęs vaidmenis konkretiems aktoriams. „Visą laiką žinojau, kad Tadas Gryn vaidins Oriną. Kartu dirbome pirmajame spektaklyje „Kelionė į kambario vidų”. Jis supranta tą temą, kuri kitiems yra labai sunki, ir gali eiti plona linija ant beprotybės ribos”, – sako A.Areima.

Spektaklyje vaidmenį atlieka ir žymus džiazo muzikantas Liudas Mockūnas. Saksofonu grojančiam džiazistui režisierius paliko vietos improvizuoti ir pačiam užčiuopti svarbiausias spektaklio temas. „Saksofonas yra jausminis instrumentas. Norėjosi ne lyrinės, o gyvos, klykiančios muzikos”, – teigia A.Areima.

Juodoji salė, 30-40 Lt, Tiketa
PREMJEROS DATA: 2010 gruodžio 09 d. 19.00
RENGINYS VYKSTA:
2010 gruodžio 09 d. 19.00
2010 gruodžio 10 d. 19.00
2010 gruodžio 21 d. 19.00

fb-share-icon

Vienas komentaras apie “Premjera! Eugene O’Neill „PRAKEIKTIEJI””

  1. Mano nuomone apie si spektakli, kuri vakar maciau Kaune – pasiremiant Charmsu:

    “Rašytojas: Aš rašytojas.
    Skaitytojas: O mano galva, tu š…das!
    (rašytojas keletą minučių stovi sukrėstas šios naujos idėjos ir krenta negyvas. Jį

    išneša.)”

    Gal A. Areima ir nekris negyvas (nezinau, ar tai gerai, ar blogai, nes kitu jo spektakliu

    nemaciau), bet auksciau mineta citata visiskai pasako, ka manau apie “Prakeiktuosius”.
    Kodel? Daug smulkmenu susidejo i viena, todel tai, ka vakar maciau, negaliu vertinti

    teigiamai – o kai suzinojau, kad A. Areima beveik mano metu, ir jau daug parezisaves,

    negaliu nesipiktinti tokiu s…, koki maciau vakar.

    Faktas, kad spektaklis yra po OKT veliava, daro ji populiaru, zmones moka babkes ir

    ziuri. Gal rezisierius koks Oskaro draugelis ar pan.? Nes belaukiant spektaklio pabaigos

    (o laukti pradedi jau nuo antros dalies), pradedi itarineti – gal cia tikrai ne OKT?

    Taip, nuogas aktores krutis matem (tai turbut turejo buti “vinis” kaimieciams –

    spektaklio esme ir gerumo kriterijus), panasiai, kaip O. K. “Shoping&Fucking”. Tai ir

    buvo vienintele sasaja su OKT, nes visa kita panasejo i dar nesusirepetavusiu zmoniu

    kalbejimasi scenoje. Viskas gerai, bet kodel uz tai tureciau moketi? Tarp kitko, “Oidipa

    karalius”, mano manymu, A. Areimai tikrai turetu duoti daug peno pamastymui ir kai kuriu

    personazu charakterio gerinimui.

    Kas krito i akis? Pradekim kad ir nuo D. Gavenonio “trukciojimo” scenoje – keista, kai

    toks talentas-superstar kas penktam sakiny suklysta: pradeda sakyti ne ta zodi, kartoja

    ta pati, o karta ziurejo i sale ir tylejo – pamirso zodzius? F**k, kyla itarimas, ar tik

    nebus nerepetaves, o gal isgeres, o gal dar kas? O gal jei vaidini ne namuos, tai dzin?
    Sorry, bet kai ateini kulturintis, technika ir elementarus teatriniai dalykeliai neturetu

    erzinti, trukdyti (iskaitant ir puse val. velavimo). Kai taip atsitinka, i viska pradedi

    ziureti kiek itariau.

    Ir tada pamatai – kad scena tuscia, be esanciu laiptu scenografijos daugiau neprisireike

    (plius-minus sofa, stalas). Aisku, tai modernu, tai OKT, juk svarbiausia aktoriai –

    taciau ziurint ilgiau (o pasak J. M., “Spektaklis gan ilgas – trukme beveik gali

    lygiuotis su Eimunto Nekrošiaus darbais”), ta vyraujanti pilka spalva erzina, nusibosta,

    ji niekaip nesusijusi su tekstu, jos net nereikia! Cia velgi rekomenduociau rezisieriui

    pamatyti “VASARVIDŽIO NAKTIES SAPNA” – ten minimalizmas yra liuks, ir lentos, galincios

    transformuotis i bet ka, “veza”.

    Sunku buvo nepastebeti kitu aktoriu “keistybiu”: na, kad LAVINIJA beveik visa laika

    snekejo falcetu, dar nieko. Liudniausia buvo, kai ORINAS atitardavo tokiu keistu balsu,

    l. panasiu i ta, kur igarsina filmus is linkomanijos. Gal taip ir reikejo, toks

    uzmanymas, taciau vietomis dialogai skambedavo labai, labai itartinai – toks ispudis, kad

    lyg ir nesusikalbama, tiesiog “freestyle”as…ir tai liudino.

    Nepaisant to, LAVINIJOS, KRISTINOS ir EZRA MENONO personazai buvo patys itikinamiausi,

    retkarciais “puose” spektakli. Taciau kitu personazu veidyba buvo blanki. HEIZĖ pabaigoje

    (gal pavargo?) isvis primine klasioke is mokyklos burelio…o apie D. Gavenoni jau

    pasisakiau.

    Vienintelis zmogus, saziningai atlikes vaidmeni (arba savo funkcija), buvo Liudas

    Mockūnas. Treciam veiksme nuo uzmigimo jis ir gelbejo – tiesiog uzsimerkdavau ir

    klausydavau. Taciau negaleciau pasakyti, kad jis butu gerai ikomponuotas i visuma.

    Greiciau atrode panasesnis i svetimkuni. Ypac kai sededavo apsviestas ir krapstydavosi

    galva. Realiai, jei muzika butu is CD, efektas toks pat bendraja prasme. Aisku, gyva

    muzika isgirsti daug smagiau, ir ji gerina bendra bloga ispudi. Taciau norint didesnio

    muzikos ir vaidybos susiliejimo, geras pavyzdys yra “Meistras ir margarita” – ten

    fortepijonas su P. Geniusu neatrodo ne laiku ir ne vietoj, jo ikomponavimas i visuma daug

    geresnis.

    Reziumuojant belieka pasakyti, kad nuogi papai, gyva muzika ir padori aktoriu kompanija

    dar nereiskia, jog is spektaklio iseis kas gero. Netgi jei ir parasyta OKT. Negali

    teigti, kad isejo popsas, bet kai kur stipriai tuo uzkvimpa. Truksta akcentu, ir kai

    pasisnekejimai scenoje uztrunka, darosi nebeidomu…

    Svarbu spektaklio esme, visuma, tai, ka tu pajauti – o ne pavardes, ordinai ar pozicijos.

    Hau!:)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.