Šio sezono išskirtinis Vilnius City Operos komandos darbas. Sukviesti puikūs solistai, pirmo gruodžio savaitgalio operos vakarų maratoną Vilniuje nutvieskė meistrišku atlikimu. Tai nėra vien tušti žodžiai, nes operos žanras atlikėją apnuogina iki pat gelmių. Jei solistas yra meistras, tuomet jo arijų puikumas operos scenoje padidėja beveik trigubai. Jeigu jis būtų prastas, tai ir nepasislėptų ant scenos nei tarp lakoniškų dekoracijų, nei už orkestro intarpų. Juk kartais operos fanai eina į jau kelintą kartą girdėtą spektaklį, tam, kad paklausytų savo favorito arijos.
Ši Claude Debussy opera jau pati iš savęs yra išskirtinė, nes tai vienintelė kompozitoriaus parašyta opera. Juk C. Debussy mums kaip reikiant gerai pažįstamas opusais fortepijonui. Vien dėl savo didelės apimties (5 dalių) šis muzikinis kūrinys galėtų būti įdomus Debussy muzikos fanams (na ir šiaip prijaučiantiems, kas be ko).
Pats siužetas, kaip ir impresionistinė, mistiškumu dvelkianti muzika, užduoda daugiau klausimų, nei pateikia atsakymų. Žinoma, figūruoja meilės dramos, kaip gi be jų. Operos „Pelėjas ir Melisanda“ siužetas pasakoja keistą vienos šeimos ir į ją papuolusios moters istoriją. Pasiklydusią miškuose Melisandą radęs Golo ją įsimyli ir veda, tik po pusės metų pristatydamas ją savo artimiesiems. Sutuoktiniams persikėlus į vyro namus, jaunoji ima nemažai laiko leisti su Pelėju – jaunesniu Golo broliu. Organizatoriai akcentuoja, kad „nepasitikėjimas, pavydas, meilės žaidimai ir simboliai bei nemažai mistikos, – štai iš ko susideda vienas išskirtinesnių XX a. operos kūrinių”.
Tačiau pripažinkime, jog dažniau operą ateiname ne sekti patį siužetą, o siekiame atkreipti dėmesį į visus jo išpildymo elementus. Klausome ne ką, o stebime – kaip sukurta atmosfera, bei kaip išpildyta muzika. Todėl noriu akcetuoti ne siužeto liniją (kuri, galiu pripažinti, skiriasi nuo tradicinio operos siužeto, nors visa laimė, pabaigoje lieka mano veik mėgstamiausias operos pabaigos elementas – mirtis), o įdomų pastatymą, muzikinį išpildymą ir atlikimą.
Mistiškumas perteiktas neapkrauta scenografija su keliais esminiais akcentais. Patiko scenografo Marijaus Jacovskio išmaniai sudėliota scena (kiekvienąkart eidama į Kongresų rūmus smalsiai nekantrauju, kaip šįkart operai bus paruošta scena, kurią vis norisi vadinti nedėkingai ankšta). Dabar erdvė buvo suskaidyta dviejų sienų, kurios tam tikrais momentais, sužaidus su šviesa, transformuodavosi – tai atsivėrė kaip didelis stalčius ir tapo suoliuku solistui prigulti ar prisėsti. Tai vėl išlindo mažesnių stalčiukų pavidalu ir transformavosi šviesos žaismo pagalba į sienos puošybos elementus ir tuo pačiu, vaizduotės pagalba į tris valkatas oloje.
Dvi esminės, kaustančios dėmesį scenografijos detalės – šulinys, prie kurio vyksta nemaža dalis veiksmo ir ant grindų padėtas milžiniškas sietynas-kandeliabras (sėkmingai spektaklio eigoje padėjęs vaizduotės narve įkalinto veikėjo rolei). Abu tarsi apgriuvę, paguldyti specialiai pasvirusiu šonu – tarsi savo neįprasta būsena simboliškai pranašaujantys liūdną sekamos istorijos baigtį.
Scenos kostiumai, taip pat slaptingi, nes iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nuobodūs, tačiau kur ne kur sužiba ornamentai ir atsiveria visas subtilumas. Norisi paminėti ir apavą, kuris krito į akį išskirtinumu ir originalumu. Kostiumais labiau buvo apdovanota ne Melisanda, o Pelėjo ir Golo motina. Kostiumų dailininkas tas pats, kaip ir mūsų pamėgtos operos „Trubadūras“,- Jon Morrell. Tačiau man asmeniškai, Trubadūre kostiumai paliko tokį wow įspūdį, o čia buvo kukliau ir subtiliau.
Vilnius City Opera garsiai skambina varpais, apie solistus, kuriuos suburia savo pastatymams. Yra ko skalambyti. Solistai, kaip ir minėjau pradžioje buvo įstabūs. Melisanda – sopranas (Jurgita Adamonytė) parodė, kad vaidmuo jai nėra naujas ir neišgvildentas. Ogi, pasirodo, J. Adamonytė britams gerai pažįstama Velso nacionalinėje operoje, kur taip pat yra sukūrusi Melisandos vaidmenį. Ji scenoje dramos siūlus užraizgiojo profesionaliai.
Pelėjo vaidmenį atliko italų operos solistas Giuseppe Fillianoti. Jo balsas minkštas, tad galima nesuprasti, jog baritono registre iš tikrųjų dainuoja lyrinis tenoras.
Didžiausia vakaro vinimi man buvo atradimu tapęs Eugenijus Ulanovas. Dar neteko matyti tokio veržlaus ir energingo operos solisto. Kur jau ten, tiems kurie būna panašūs į stypsančius cukrinių vatų kuokštus, telieka tik už dekoracijų slėptis. Jis protarpiais netgi sukūrė įspūdį, kad veiksmas nėra iki galo kontroliuojamas ir beveik privertė abejoti: ar atsakytų už suvaidintus staigius smūgius, jei būtų lūžusi siena, ar nemirktelėjęs mautų iš salės. Nes žiežirbos skraidė iš akių ir pykčio priepuoliai buvo tokie intelektualiai tikroviški.
Kalbant apie atlikėjus scenoje būtina paminėti pusės metų amžiaus Emiliją, kuri suvaidino ką tik gimusį Melisandos kūdikį. Įnešta į sceną ne tik kad neverkė, bet visaip kaip tinkamai, netgi sakyčiau vaidino – sukiojo galvytę ir prinešus prie „mamos” – Melisandos sumojavo savo rankelėmis. Kaip kūrėjams pavyko rasti kūdikį, kurio tėvai sutiktų avantiūrai ir dar tas kūdikis tinkamai suvaidintų-sudalyvautų tą vienintelę minutę, kurią yra ant scenos – nežinau, tačiau efekto visam operos spektakliui tai davė daug.
Šiokiu tokiu dirbtinumu pernelyg neužkliuvo Melisandos ir Pelėjo meilės epizodas, su paskleistais šviesiais plaukais tarp pramoninių laiptų konstrukcijų – maloniai erotiška scena. Panašiai ir su momentais prie šulinio, į kurį Melisanda vis (ne)tyčia įmesdavo tai ankstesnio mylimojo dovanotą karūną, tai vėliau jau Pelėjo dovanotą vestuvių žiedą. Tai, kad neapleido jausmas, kad čia kažkas vyksta ne taip, kad nepatogu išsėdėti nepasimuisčius kėdėje priimu kaip operos mistiškumo įrodymą. Visą siužeto eigą slegia lyg koks klampus ir tirštas rūkas, kuris klaidina, per ausis patenka ligi smegenų ir sujaukia mintis visiems istorijos dalyviams. Litmenyje Jūratė Visockaitė palygino šią nuotaiką su Lars von Trier filmu „Melancholija“. Maža dalimi galiu sutikti, kad tokį slegiantį, pasimetusios savy Melisandos ir prie jos limpančiais vyrais, kvapą skleidžia ir „Pelėjas ir Melisanda“.
Vilnius City Opera reklaminėmis kampanijomis prieš premjerą kaip reikiant įsisėda į smegenis, ypač kai sugalvojama aktuali ir dėmesį traukianti tema. Šįkart tai buvo kampanija, skatinanti netylėti ir atkreipti dėmesį į smurtą prieš moteris. Man dėmesį norisi atkreipti į muzikinį šios operos Debussy muzikos išpildymą. Jis su Rinkevičiaus batuta rankoje vedama orkestro armija, bei išskirtiniais solistais, buvo puikus. Už visko slypi nematoma režisierės ranka, juk taip?
Nuotraukos Dmitrijaus Matvejevo
