Nei Krzysztof Kieslowski, nei Juliette Binoche tikrai nereikia išsamiai pristatinėti: užteks mestelti, kad šiuo filmu legendinis lenkų režisierius pradėjo filmų trilogiją (dar yra “Raudona” ir “Balta”), o anglo ligonio slaugytoja Juliette sukūrė dar vieną puikų vaidmenį, už kurį gavo “Cezarį”. “Trys spalvos. Mėlyna” – muzikinė drama apie siekį užmiršti, pabėgti ir pradėti gyvenimą iš naujo.

Subtilioji Juliette šiame filme įkūnija Julie – garsaus kompozitoriaus žmoną, kuri avarijos metu netenka šeimos – vyro ir dukters. Pirmas žingsnis – savižudybė – Julie nepavyksta: susimetusi į burną krūvą tablečių ji supranta nepajėgsianti to padaryti. Tuomet moteris nusprendžia visam laikui atsiriboti nuo tos aplinkos, kuri neišvengiamai primins tai, ko ji neteko: parduoda namą ir, pasikeitusi pavardę persikrausto į naują rajoną, kuriame gali toleruoti laisvo elgesio moteris, bet – jokių vaikų. Kiekviena pažįstama detalė užgriūna visu svoriu.

Keista, kokių tik būdų neprisigalvoja žmogus, norėdamas pamiršti. Štai Julie miega su vyro draugu Olivier, sunaikina likusius vyro kūrinius, daužo krumplius į sieną, bet neišspaudžia nė kruopelės emocijų. Kiek ilgai tai yra įmanoma? Tarnaitė sielvartauja už ją: “Verkiu, nes tu neverki”. Vėliau praeitis ją pasiveja nėščios vyro meilužės, įsimylėjusio Olivier ir nuostabios muzikos pavidalais. Ir dar yra mėlynas sietynas iš mėlynojo kambario. Nes, kaip sakė ant šaligatvio miegantis pseudo valkata, visada reikia kažką pasilikti.

Kuo čia dar vilioja Kieslowski? Na, Juliette Binoche šiame vaidmenyje gniaužia seksualumą ir kiek paauglišku veidu demonstruoja geležinį šaltumą, racionalumą ir prie viso rinkinio nederantį gerumą. Sunku įsivaizduoti kitą aktorę šioje rolėje, suderinančią absoliučiai priešingus dalykus. A, dar gali pasirodyti, kad filmas neturi nieko bendro su meile. Čia yra beveik vien meilė ir bėgimas nuo jos, nepavykęs slapstymasis nuo jausmų ir žmonių apskritai.

O kur dar tobulasis Paryžius ir prancūziškumas, kurio niekaip nepaslėpsi: jis išlenda itin senos moters aukštakulniuose, parke ir gatvėje ir kitose smulkmenose. Filme labai daug muzikos: pritrenkiančios, raminančios, o pabaigoje – graudinančios. Įtariu, kad kai pačioje pabaigoje pravirko Julie, jos pavyzdžiu pasekė ir ne vienas žiūrovas kino teatre.

Filmas dar bus rodomas:
kovo 8 d. – 19.00 / kovo 9 d. – 17.00 –> SKALVIJA