Kartą, diskutuojant su visiems žinomu aktoriumi R. Kazlu apie teatrą, šiam išsprūdo pilna apgailestavimo frazė, kad, jei jis kažkada nebūtų nuklydęs „Viengungių“ kompanijon (ir taip tarsi susigadinęs savo kaip rimto aktoriaus įvaizdį), kas žino, galbūt tuomet E. Nekrošius ne A. Mamontovui būtų patikėjęs savo Hamletą, o būtent jam.
Ne paslaptis, kad V. Šekspyro „Hamletas“ yra ypatingas kone kiekvienam režiesieriui ir aktoriui. Daugelis talentingų režisierių žvelgia į šį kūrinį su pagarba, ir imasi statyti tik tuomet, kai jaučiasi pakankamai subrendę šiai pjesei, kurioje ypatingai yra svarbi ne tik asmenybės evoliucijos, bet ir teatro tema. Kaip ir aktoriai daugiau mažiau visą gyvenimą svajoja būti tais, kuriuose talentingas režisierius įžvelgs savajį Hamletą. Todėl ne be reikalo, kai E. Nekrošius vienam iš svarbiausių pasaulio repertuaro vaidmeniui pakvietė vaidinti neprofesionalą, turintį Hamleto charizmą, Lietuvoje tai tapo kone valstybinės reikšmės visų aptarinėjamu nonsensu, profesionalių aktorių traktatu apie panieką scenos meistrams. Kalbant apie kitus pasaulio „Hamletus“, Lenkijoje vienas režisierius pagrindinį vyro vaidmenį patikėjo vaidinti aktorei moteriai. Tai tik rodo, kad šios tragedijos interpretacijų istorijoje gausu netikėčiausių sprendimų, ir kiekvieną kartą susidurdami su dar vienu “Hamletu”, nori nenori, pirmiausia peršasi mintis: nu, ką jie dar gali naujo pasakyti – jau tiek nueksplotuota tema ?!
Vieno garsiausių jaunų Europos režisierių, vengro Arpado Shillingo, ir, jo vadovaujamas, „Krétakör“ teatras yra neblogai pažįstamas ir jau gerokai pamėgtas Lietuvos publikos. Teatro festivaliuose „Naujosios dramos akcija“ ir „Sirenos“ gastroliavo jo spektakliai „Baalas“, „Juoda šalis“, „Žuvėdra“. Šiais metais “Naujoji dramos akcija ‘07” pristatė Lietuvai šios trupės spektaklį „Hamletas ws“.
Prieš pora metų stebėtas minėtos trupės spektaklis “Žuvėdra” patvirtino trupės credo: „Mes apibrėžiame erdvėje ratą, kuriame koncentruotai išreiškiame savo egzistavimo tiesą. Kreida nubrėžtas ratas yra laikinumo ir nuolatinio atgimimo metafora. Jį lengva nubrėžti ir taip pat nesunku ištrinti bei perkelti kitur, kur naujoje erdvėje vėl gali gimti teatras”. Nepaisant to, kad aktoriai mūvėjo džinsais, dekoracijas atstojo remontuojamos Menų spaustuvės sienos ir kelios iš žiūrovų pasiskolintos kėdės, kad pats veiksmas vyko ne prieš žiūrovus, o, galima sakyti, „juose“ – trupė nepriekaištingai įrodė, kad aktorius kuria aplink save teatrą, o ne atvirkščiai..
Tad ir šį kartą, jau įėjus prieš spektaklį į salę ir išvydus betarpiškai komunikuojančius bei žiūrovus į sėdimas vietas nukreipinėjančius pačius aktorius, galima buvo nuspėti – teatras vėl bus labai arti žiūrovo, vėl nebus dekoracijų bei visų kitų teatrui įprastų atributų – tik aktorius ir publika.
Spektaklio pradžią skelbiančius trimitus suimituoja aktoriai patys, po prakilnios įžangos iš karto pasidalindami mintimis apie tai, kad teatras turi neprarasti natūralumo, kad turi likti kuo mažiau dirbtinumo. Spektaklį atlieka trys aktoriai. Šie, vaidindami sukasi ratu, keisdami ne tik savo dislokacijos vietą tarp žiūrovų, bet ir kas kartą keisdamiesi vaidmenimis. Vos spėji gaudyti, kuris šiuo metu – Hamletas, kuris – Ofelija, Tėvo šmėkla ir pan…
Interpretacijos idėja – Šekspyro tekstas sakomas kasdienine paprasta kalba, tarsi vyrukai kalbėtųsi apie futbolą, apie eilines kasdien kamuojančias problemas, klausimus. Dvi valandas, gana natūralia intonacija, jie beria iki skausmo žinomą „Hamleto” tekstą, kartais užkabindami publiką, duodant vienam iš žiūrovų paskaityti tekstą, liepiant surikti kokią frazę, duoti tylos įžadus, įremdami žiūrovui į smegenis šautuvą ir čia pat jį “nudėdami”.. Taip tarsi siekdami į „žaidimą“ įtraukti visus žiūrovus, kad kiekvienas sėdintis salėje nesijustų vien stebėtojas, kad bet kuris, bet kada gali tapti spektaklio dalimi.. Šiuo betarpiškumo su publika aspektu, “Hamletas ws” priminė suomių režisieriaus K.Smedso tarptautinį spektaklį “Liūdnos dainos iš Europos širdies”, kuriame aktorė bet kada galėjo atsisėsti ant tavo kelių, parodyti tau savo nuotraukas, įsistebeilyti į tavo akis.. Ar – į, gan populiarią mūsuose, A.Giniočio organizuojamą teatrinę labaratoriją “Atviras ratas”, kurioje taip pat žiūrovas tampa spektaklio dalimi.
Spektakliui smagumo priduoda ir tai, kad Šekspyras praskiestas kitų autorių citatomis, ištraukomis iš dainų tekstų, kartais pahiphopinant, parepuojant, paniūniuojant populiarias melodijas.. Arba vardindami lietuviškus atlikėjus: Radžį, Vudį, Ciciną, Nekrošių – kviečia žiūrovą pasvarstyti, ką galima vadinti „kultūra“? Šios žaismingos pertraukėlės kažkiek gelbėjo spektaklį nuo vien teksto titrų sekimo ekrane, nes vaidyba šį kartą buvo ypatingai supaprastinta (priešingai nei „Žuvėdroje“), duodant suprast, kad jie stengiasi išlikti kuo labiau natūralesni, kasdieniškesni.. Ir tai tarsi buvo šio spektaklio pagrindinis sumanymas, o kartu ir trūkumas. Būtent monotoniškas teksto skaitymas buvo įdomus pirmąjį pusvalandį, tačiau vėliau jis jau po truputį varė nuobodulį ir vertė laukti vien tų, kažkokį įvykį sukeliančių scenelių. Tačiau visame šiame kontekste pagaliau ištarta žymioji frazė „Būti ar nebūti“ – mane tikrai apžavėjo. Aktorius ramiai, atsisukdamas į šalia esantį žiūrovą, ir, žiūrint jam į akis, be jokios pompastikos, hiperbolizuoto dramatizmo, ramiu balsu, lyg klaustų „valgysi šiandien vakarienę ar ne“, ištaria jau simboliu tapusio, žmogaus egzistenciją kamuojantį, svarbiausią klausimą. Kūrėjai tarsi atvėrė akis, kad klausimas „Būti ar nebūti“ yra ne daugiau ir ne mažiau svarbus nei, bet kuris, kuris tave kamuos jau kitą akimirką.. Kad klausimas „Būti ar nebūti“ tėra mūsų kasdienės egzistencijos dalis. Kad labai gyvenimiška, jog po jos seks kitas svarbus klausimas: „ar yra kas šaldytuve valgyti, ar ne?“ Ir kas drįs pasakyt, kad būtent tą akimirka kai tu nori valgyti, jis tau nėra svarbiausias? Todėl šį kartą „Hamletas“ ir yra toks paprastas ir kasdienis, toks neperspaustas ir nesutragizuotas. Aktoriai vaidina gyvenimą, Hamletą – kasdienybėje.
Lygiavertiškai svarbia tapo ir antroji vakaro dalis,- po spektaklio vykusi diskusija su spektaklio kūrėjais. Nors pradžia buvo gan sunki, salėje tvyrojo nemaloni įtempta atmosfera, vėliau diskusija įsibėgėjo taip, kad organizatoriai po pusantros valandos ją vos gebėjo sustabdyti. Šį kartą ji buvo įdomi tuo, kad spektaklio autoriai išprovokavo diskutuoti apie jausmus, kurie žiūrovą užliejo šio spektaklio metu? Kuo skiriasi eilinis žiūrovas nuo žiūrovo-teatralo..? Kiek teatras gali įtraukti žiūrovą į spektaklį ir kiek žiūrovas gali prisidėti prie spektaklio vyksmo, reaguodamas vienaip ar kitaip į aktoriaus jam adresuotus veiksmus? Po diskusijos A. Liuga užsiminė apie tai, kad 2009 metais, kai Vilnius taps Europos kultūros sostine, vengrų trupė „Krétakör“ yra pakviesta pristatyti savo, būtent šiai progai sukurtą, projektą, kuris, matyt, bus įgyvendintas kartu su Lietuvos teatralais.
Spektaklio vertinimas: už formą ir idėją – gerai, bet bendras spektaklio vaizdas ir įspūdis – tik vidutiniškai. Iš atminties neišblėsta to pačio režisieriaus „Žuvėdra“, kuri man iki šiol yra vienas iš paprasčiausių, bet kartu ir giliausią įspūdį palikusių spektaklių, rodytų iš visų užsienio kūrėjų Lietuvoje, o kartu – užsikėlęs aukštai kertelę būsiemiems tos pačios trupės darbams. Žinau, kad kiekvieną kūrinį reikia vertinti kaip atskirą sumanymą, kad šiųmetinei NDA ’07 temai, šis darbas ypatingai tiko, bet kartu negaliu atsiriboti nuo minties, kad ši trupė savo sumanymais gali pavergti žiūrovo širdį kur kas labiau. Labai tikiu šia trupe ir jau pradedu laukti jų naujų darbų, po dviejų metų vėl Lietuvoje!
Foto: Matyas Erdely
„Spektaklį atlieka trys aktoriai. Šie, vaidindami sukasi ratu, keisdami ne tik savo dislokacijos vietą tarp žiūrovų, bet ir kas kartą keisdamiesi vaidmenimis. Vos spėji gaudyti, kuris šiuo metu – Hamletas, kuris – Ofelija, Tėvo šmėkla ir pan…”
Spektaklis jau po pirmų 15 minučių taip išsisėmė, kad man buvo giliai nusispjaut, kuris iš jų Ofelija, o kuris Hamletas. Toks nuobodus būdas interpretuoti klasiką.. Čia kaip ir su dainų koveriais. Kažkas atliks 1:1 (ritmika, emocija) ir vis tiek skambės originaliai, o kitas viską išdarkys ir vis tiek bus ne originalus, bet tiesiog chaotiškas išsišokėlis. Taip ir „Kreator” šį kartą. Išsišoko, bet parako dviem valandom neužteko. Forma tai forma, bet kad jos pateikimas toks monotoniškas ir vienapusiškas..
Pospektaklines diskusijos metu, jie pasakojo, kad noredami nauju issukiu ir sudominti jaunus zmones teatru, klasikiniais kuriniais, atitraukti mokinius nuo kompiuteriu ir pan. – sugalvojo supaprastinta sio spektaklio varianta rodyti mokyklose: fizikos kabinetuose, sporto salese. Tai as ir pagalvojau, kad man sitas ju Hamletas mokiniams tik ir rodyti. Na tipo kruta – Hamletas apsivilkes bliuzona su kapishonu kartais parepuoja, kartais bajeri pasako, mazdaug toks pat kaip ir as. Tiem mokiniam gal ir galejo kazkoki ispudi padaryti ir tipo tokiu budu sudomino tuo Hamletu. Bet ar to reikia labiau isprususiam ziurovui, kazkaip man liko neaisku.. Todel gerai kazkas paklause – ar pirma mokyklai statet si spektakli ar atvirksciai is teatro perkelinejot i mokykla..? nes man ir pasirode, kad butent labiau panasu, kad sios formos pradine ideja buvo sugalvota vaikuciams rodyti..
Kiek atsimenu mokyklos laikus, vargiai ten ką dvi valandas tokiam reikale pralaikysi. Nebent btų privalomas reikalas :)
Na rasiau suPAPrastinta varianta, kad rode ;) o mes ta tikrai mieliau eidavom i koki spektakli nei likdavom sedeti pamokoje. be to gi kurinio nereikia skaityti :D
Man teišeina pakomentuoti pirmą pastraipą, lyg ir mažai ką turinčią bendro su vengrais. Jei Rolandą teisingai supratai, tuomet jis didžiai neteisus.
1. Nekrošius nė iš tolo nesirinko Andriaus savo Hamletui, kaip pačio talentingiausio iš jam žinomų „aktorių”, galinčių suvaidinti. (Kodėl kabutės, suprantama).
Andriaus jam reikėjo dėl jo vidinių, energetinių, nematytų lietuviškajame teatre savybių.
Giliausią naktį pabudintas iš sapno, Eimuntas nė sekundei nesuabejotų, kad Kazlas yra geresnis aktorius už Mamontovą. Bet jo vizijai reikėjo to, ko reikėjo. Jokie viengungiai ir Dviračio šou Rolandui „šiame reikale” nepamaišė.
2. Plojant katučių, kad nebesišlaisto po rajoninių festivalių scenas vedę viengungiai iki šiol, o Rolando nebėra Dviratyje (man vis dėlto gaila, nors sprendžiant iš nenatūraliai audringos žiūrovų reakcijos jam pasirodžius pirmose Jonyno spektaklių Jaunimo teatre minutėse, Kazlas, gal būt, užtruko Dviratyje kokius metus per ilgai), neteisus jis ir dėl to. Tokios profesijos atstovui, kuris gal būt net genijus, didesnis populiarumas, žinomumas, kokį suteiktų kokia geniali vieta, kaip Meno Forto salė yra BŪTINAS. Čia svarbios tik ribos…
3. Aišku, mažai tenka pabendrauti su pripažintais menininkais. Tačiau, kiek teko patirti – jie vertina savo srities kitus atstovus visiškai žmogiškai, t.y. su paklydimais, nukrypimais, net nusišnekėjimais. Todėl reikalingi tokie tipai kaip Macaitis, Jauniškis, Pipinytė, Paukštytė, etc., prieš kuriuos neturint argumentų, dažnai pasitelkiama tezė, kad patys nieko nekuria. Taip taip – o tie, kurie kuria, bendrąją prasme vertina savo sritį labai siaurai…
Pirma ir antra pastraipa yra izanga ne apie vengrus, o apie Hamleta, apie daugelio aktoriu (net jumoristu) svajones atlikti sita vaidmeni bei apie ivairias rezisieriu sio kurinio interpretacijas.
Arunai, aš puikiai žinau, kad Nekrošius pasirinko ne aktorių, o asmenybę, kaip minėjau apžvalgoje „turinčia Hamleto charizmą”. Puikiai žinau, kad Nekrošiui reikejo žmogaus (nesvarbu aktoriaus, dainininko ar tiesiog pardavėjo) kuris tiesiog turėtų įgimtas Hamletui būdingas savybes, kurių nesuvaidinsi – jos yra arba ne. TAČIAU, mano žiniomis tokios asmenybės jis pirmiausia ieškojo tarp profesionalių aktorių. Vienas iš pretendentų buvo ir V.Masalskis ir kiti stiprus kaip asmenybes aktoriai.. Bet nerades pacios tinkamiausios tarp teatro scenos meistru pradejo ieskoti Hamleto kitur.. O Kazlas dirbo (-a) su Nekrosiumi ir kaip supratau buvo kalba „apie tai”.. gal buvo pacio rezisieriaus išsakyta jam pastaba šia tema, iš ko išplauke ši Kazlo fantazija. Ir visai normalu, jei Hamletas buvo statomas pries 11 metu, tai kazi ar ne panasiu metu, Kazlo kaip jumoristo ivaizdis ir klestejo visomis graziausiomis spalvomis rajonu kulturkese. Gal tuomet Nekrošius pamanė, kad būties klausimai šiuo metu ši aktoriu nelabai stipriai kamuoja, nes tie estradiniai nukrypimai kartu buvo ir atitolimas nuo teatro, kai kas net traktavo – kaip pasukima lengvu keliu (ir ne itin dvasingu..) O Mamontovo kūryba, asmenybė savo melancholiškumu ir filosofiškumu visada pasižymėjo.
Be to Nekrošiaus sumanyme gal nebuvo noro, kad ateje i spektakli zmones vien pamate Kazlo fizionomija (kaip dabar daznai nutinka) jau pradeda juoktis, siam net pirsto dar nepakrutinus.. Ar jam buvo reikalingas toks Hamletas? Nors kaip gilumine asmenybe, Kazlas turi labai artimas Hamletui savybes. Kad ir jo visiems zinomas pasirinkimas: „Buti televizijoje ar buti teatre” lygiai toks pat Hamletiškas klausimas, kuris reiskia „Buti (istikumu savo vertybems) ar nebūti (bet turėti daugiau pinigu)?”
Žinoma visa tai tik galimi loginiai išvedžiojimai iš keleto pačio Kazlo minčiu šia tema ir pačio Nekrošiaus..
Ir šiaip R. Kazlas kai nebūna scenoje, jis visiškai kitas žmogus, jį net sunkiai atpažinsi gatvėje – veidas rimtas, užsigalvojes, dažnai net liūdnokas.. Nuolat paskendes savo knygose, vengiantis draugijų, turintis savo vertybes, kurias sunkiai išduos net už didžiausius pinigus. Todėl man visai net nenuostabu, kad Nekrošio žvilgsnis tuomet buvo nukrypes ir į šio daug žadančio jaunuolio pusę, kuris puikiai izvelge koks yra tikrasis Rolandas Kazlas po juokdario kauke..
Ir tu neisivaizduoji kaip kartais aš pati noriu stebėti Kazlo, kad ir kokia „Kaligula” be jokio žinojimo kas jis yra, o matyti tik tai kuo jis yra šitoje scenoje. Ir kaip trokštu pamatyti ji išlindusi iš savo jumoristo kailio, bei pademonstruojanti savo genealiasias aktoriaus savybes atliekant super rimtą vaidmenį. Tikiu, kad galetų. Bet režisieriai jam tokio vaidmens nepatiki, sako teatrams toki eksperimentai visai nenaudingi. Publika nenori rimto Kazlo. Tokių kaip aš mažai, kurie nori pamatyti scenoje Kazlą, kai šis vaidintų save. Tikrasis Kazlas publikai butu neidomus.
Aiškinimasis toliau yra beprasmiškas, nes labai jau teisingai viską susakei. Tik pridursiu, kad išpopuliarėjus Kazlui su viengungiais prieš kokius 13 metų, t.y. 1-2 metams iki Hamleto, tarp išmanančių teatrą ir betarpiškai prie jo esančių, sklandė ir nuomonė, jog Rolandas išskirtinai neeilinių galimybių aktorius. Ir, be abejo, net atviras jų apgailestavimas dėl visiško pasinerimo į šou sritį. Taigi, Nekrošiui tikrai netrukdė jo neprofesionalumas. Bet susiklostęs įvaizdis, matyt, labai…
Antra, kokių tautų dramaturgiją ir tada ir dabar išskirtinai stato Nekrošius (nebūdingos išimtys – Metai, Sakmių sakmė)? Taigi, negaliu nesieti tautinių ryšių tarp aktorių, žmonų, dramaturgų, tarptautinių scenų, kuriose pirmiausia vykdavo reguliarios premjeros (Italai prisiviliojo jį vėliau)…
Hamleto personažu, maestro galėjo net pats to nepripažindamas apjungti mėgstamiausias tautines šaknis, nors jo absoliutus credo – esu iš Lietuvos kaimo…
Netiesiogiai man pritaria ir skandalingas įvykis per vieną iš ankstyvųjų Hamleto spektaklių, kuomet jautęs, kad turi irgi teisę į Eimunto „šakninius pagrindus”, vyresnis už Andrių, režisieriaus mylimas aktorius Kostas S. sukėlė bjauroką skandalą. Tada buvo išraiška ne vien to, kad pasirinkimas užgavo profesionalų ambicijas, bet ir tas, kad ne visai „dešimtuku” scenoje atrodė Nekrošiaus centrinis personažas…
Prie to pačio. G-taske kai kas praleidžiama. Jei paminėta S.Macaičio netektis kine, tai nutylėtas analogas teatre – Egmontas Jansonas. Abu baigę mokslus Maskvoje, pasižymėjo ir aistrų pakurstymais savame ratelyje. Eruditas Jansonas – dar aštriau ir drąsiau, be būdingo Sauliui mandagaus „vikrutasimosi”, kada kūrybinė analizuojama situacija nebudavo aiškiai „beviltiška”. Taigi šviesaus atminimo E.Jansonas, dar iki kritiko darbo „užraukimo” (nustebino užimdamas NDT meno vadovo pareigas), išdėjo į „šuns dienas” tuos E.Nekrošiaus pasirinkimus po OTELO premjeros. Jo teigimu, jei Dezdemona gali būti balerina, tai kodėl negali kepėja, pardavėja ar dar kas nors? (Na, tame spektaklyje rodant ne visai įgalius dvynius, sunkoka neįžiūrėti režisieriaus troškimo stebinti, intriguojančiai popsinti vaizdelį scenoje).
Teatro brolija gan vieningai atrėžė Jansonui (tarp jų berods, pirmu smuiku sugrojo dabartinis NDA „dvasia” A.Liuga), ir ginčų nekilo. Visų pirma jau todėl, kad (būkim objektyvūs) Eglė Špokaitė dorojosi bei vaidmuo jai buvo pritaikytas žymiai organiškiau, nei Andrius pirmuosiuose Hamletuose…
Nežiūrint atrodžiusio labai nekorektišku išsišokimo, Egmontas Jansonas dėl žodžio neieškojimo kišenėje liks mano pačiu įdomiausiu teatro kritiku Lietuvoje…
Arunai, be abejo nejo praleisti pro akis visuose menlaikrasciuose ir portaluose, naujienos apie tai, kad mire gerbiamas kritikas E.Jansonas. Bet kadangi g-taskas labiau orientuojasi i GERAS naujienas ir ivykius, nemaciau butino reikalo jos deti dar ir cia.
Matai, problema buvo tame, kad visi tikejosi, kad Nekrošius turi padaryti iš Mamontovo aktoriu, kuris sakytu teksta ne savo balsu, ne savo veido išraiška (kaip tai iprasta aktorysteje) ir t.t.. O jis to net nesistenge padaryti. Jis nenorejo iš Andriaus atitimti jo autentiškumo, jis nenorėjo, kad šis scenoje elgtusi kazkaip nenaturaliai ir dirbtinai, tai kas neina iš jo pačio. Jis nereikalavo iš jo to, ko reikalaudavo iš profesionalių aktorių. Nes aktorius tam ir yra, kad sugebetu persikunyti i ka tik reikes, jam dirbtinumas yra kasdiene duona.. Ir tik nedaugelis tuomet pagavo tikraja Nekrošiaus užmanymo esme – šalia profesionalu aktoriu jis itraukia asmenybe is realaus gyvenimo, kuriam nereikia vaidinti Hamleto, nes jis toks yra, net kai blogai vadina. Ir vat šitoje vietoje galiu atrasti šiek tiek sasaju su vengrais. Vengrai norejo parodyti šiuolaikini Hamletą, gyvenanti kiekvienoje musu dienoje, stengdamiesi suvaidinti kuo didesni naturaluma. Galime sakyti, kad jie stengesi suvaidinti Mamontova. Vat tau ir paradoksas. Vieni peikia, kad Mamontovui ne vieta teatro scenoje, o kiti dar ir stengiasi supaprastinti savo vaidyba, kad ji atkartoti :)
Gražiai, gražiai tu Nekrošių gini…
Bet kitas pasakys, kad vienaip Hamletas atrodė, kai Andriui buvo 30-imt (silpnai scenoje jautėsi), kitaip, kai 40-imt (atsirado užtikrintumas.
Aš dar pridėsiu, kad Mamontovas gerokai pižoniškai atrodė Foje, kai jam buvo 20-imt., ir gerokai mane nustebino jo sceninis solidumas, kai jam – 40-imt.
Pasirenkant aktorių, svarbi jo patirtis…
Tai žymiai mažiau liečia Nekrošių, nes jo režisūra tokia, jog „suvaidinti gali bet kas”…
Prie progos laisvai pacituosiu a.a. Egmontą Jansoną, kaip pagarbos ženklą jam: „Donatas Banionis yra didis aktorius pas talentingus režisierius, ir „beveik niekas” pas vidutinybes”. (sakyta apie 1992 m. ilgame betarpiškame pokalbyje su teatro mylėtojais)…
Tikrasis literaturinis Hamletas buvo dar jaunas, brestanti, besiformuojanti asmenybe. Todel Mamonotovo patirties bagazas nebutinai turi vien pozityvia puse. Jis tampa vis geresniu aktoriumi, bei brandesnis kaip asmenybe. Kad išlikti vis dar tuo jaunuoliu ieškančiu gyvenimo prasmės, vis daugiau reika pastangu. O tai jau priešinasi pradiniam Nekrošiaus sumanymui. Todėl geresnis Hamletas ar tik geresnis aktorius yra 40-metis A.M. – sakyciau vien PARADIGMOS klausimas ;)
Tas pats ir kalbant apie A.M. muzikinėje plotmėje. Sorry, kad jau tau kartosiuos šiuo klausimu, bet profesionalus atlikimas, susitupėjimas nėra vieninteliai privalumai. Mane jo jaunystinis kaip tu vadini „nesolidumas ir pižonizmas” vežė labiau. Dabar einu i koncus labiau del to, kad noriu dar karta isgirsti gyvai jo gerasias dainas, bet tai jau yra visai kas kita, kas buvo prieš dešimt metu. nejaučiu nei, kad jis kaifuoja nuo to ka daro, nei aš nuo jo. Natūralu, kad viskas turi savo cikliškuma. Juk Nekrošius kažkada statė spektaklius plačioms auditorijoms, pripažintus ir teatralo ir eilinio žiūrovo. Dabar jau sako: kad labai gaila, bet taip neišeina, prararadu žiūrovą kurį labiausia vertinau, liko tik tie vadinamieji „pateptieji”.. Jaunyste turi toki svarbia savybe – lengvuma. viskas darosi kur kas paprasciau, daugiau idealizmo ir pan.. Su metais pradedi jausti vis didesne atsakomybe uz tai ka darai, tuo tampi brandesnis, bet prarandi lengvumą..
Labai gražiai būtų teoritizuota, jei taip ir planuota. Kiekvieno kūrėjo svajonė rasti grynuolį, kuris būtent „būtų savimi”. Ir būtų prigimtiniai originalus.
Deja. Niekaip negalėjau nematyti, kad tas „natūralus vaikinas” iš lietuviško softrocko scenos, patekęs tarp tų sustabarėjusių, profesionaliai išdresiruotų senų vilkų, tik ir … stengėsi kiek įmanydamas VAIDINTI minimą jaunąjį Hamletą. Ne kažkas jam pirmaisiais metais gavosi. Bent jau ta prasme, kad scenoje tie apsamanėję seni vilkai paprasčiausiai… geriau atrodė.
Šiuo klausimu aš solidarizuojuosi su Smoriginu…
Dvidešimtmetis Andrius, trykšdamas begaliniu nuoširdumu, įsijautė su Foje į pranašo rolę. Fašistiniai-skautiniai gestai, įsivaizdavimas, kad užhipnotizavo bendraamžius, atbaidė mane nuo Foje labai stipriai ilgiems metams. Tam paakino ir neeilinio proto ir meninio jausmo bendraamžis, dabar, gal būt nueinantis Amerikoje į Andriaus atvykimus. Bet tuomet, 1987-1990 m. mes keiksnojome tuos Sąjūdžio šauklius. Todėl trisdešimtmečio, kaip sakai betarpiškumo viršūnėje buvusio menininku, niekada nesidomėjau. Bet keletą metų skaitydamas jūsų liaupses, atlyžau, ir atradau lietuviškoje scenoje labai užtikrintą profesionalą, valdantį publiką, žinantį ką daro, prirašiusį fainų dainų. Smagu.
Italai jau mato Hamletą su tikru aktoriumi, o ne natūraliai išstumtą į sceną vaikiną. Man šis variantas irgi smagesnis…