Dar studijuodama lankiausi visų spektaklių premjerose, išskyrus E. Nekrošiaus: taip stipriai jį gerbiau, kad kelerius metus neleidau sau prabangos įžengti į jo teatro šventovę, siekiau tinkamai save parengti, troškau pakankamai subręsti tai stebuklingajai meistro teatro kalbai, pripildytai simbolių ir metaforų. Kai pagaliau išdrįsau tai padaryti, šiurpuliai bėgo nugara ir ašaros tekėjo kone visą spektaklį – „Faustas“ man buvo magiškai hipnotizuojantis, jog nepajutau nei ilgos spektaklio trukmės, nei nepatogių (dar senųjų) teatro kėdžių, nei kaip ir kokiu būdu apskritai tą vakarą grįžau namo. Ne, tai nebuvo mano pačios vaizduotės hiperbolizuotas įspūdis, tai buvo stebuklas, po kurio nublanko visa kita, ką buvau iki tol mačiusi ir patyrusi teatro salėse. O. Koršunovas, R.Tuminas – jie buvo savaip geri, bet jie buvo kitokie, savyje neturėjo tokio galingo paveikaus emocinio užtaiso, kuris E. Nekrošiaus darbuose tiesiog sklandė ore. Visiškai pritariau tuomet rašiusiai R.Vasinauskaitei apie minėto spektaklio „nuotaiką“: „Ji kažkokia nečionykštė, atkeliavusi iš visatos ervių, kartkartėmis nugaudžianti dangaus šviesulių skrydžiais“. Būtent toks, atkeliavęs iš kosmoso erdvių man pasirodė E. Nekrošiaus kuriamas teatras. Vėliau, keliaujant per kitus šio režisieriaus spektaklius, buvau patyrusi ir įvairesnę emocijų, įspūdžių paletę, tačiau kiekvienas jo naujas darbas buvo tikrai nuoširdžiai laukiamas. Bet šįkart būsiu kategoriška: sulaukiau dienos, kai E. Nekrošiaus spektaklis mane išvargino visomis prasmėmis: fizine, moraline, psichologine ir t.t.. Taip išvargino, kad bisą praleidus skubėjau namo. Na, bet apie viską iš pradžių. Toliau skaityti Įspūdžiai iš Eimunto Nekrošiaus premjeros „DIEVIŠKOJI KOMEDIJA” →