Kai kažkas reguliariai kartojasi, esam linkę pavadinti tai tradicija. Besikartojantis ketvirtą kartą Vilniuje – beveik teisėtai galintis vadintis tradiciškai kasmetiniu – Naujojo cirko savaitgalis (beje, ekonominės krizės šiek tiek apkarpytais sparnais – šiemet Sereikiškių parke neturėsime žavios XIX a. Prancūzija kvepiančios chapito – cirko palapinės). Bet kažkaip liežuvis neapsiverčia naujojo cirko savaitgaliui lipdyti etiketės tradicinis, ypač tuomet, kai jame savo spektaklį pristatanti jauna prancūzė režisierė Gaëlle Bisellach-Roig sako, kad jos spektakliai – tai netgi ne cirkas, ką jau kalbėt apie tradicijas. Bet paskui priduria „Tačiau leidžiu žmonėms mano menui klijuoti etiketes – juk jie kitaip negali“. Toliau skaityti Apie žmones ir daiktus ir naujas (cirko) tradicijas. →