Praeitą savaitę kone kas vakarą, sprendžiant, ar važiuoti į „Sirenas“, ar likti braidžioti po šiurenančius lapus ir mėgautis paskutiniais saulėtais rudens vakarais, mano viduje virė galimybių konkurencinės kovos. Vilioklės „Sirenos“ prieš rausvėjančių senamiesčio stogų ir parkų peizažus laimėjo 4 : 0, tik prieš Paolo Sorrentino „Didyjį grožį” didžiajame ekrane jos buvo bejėgės, tad teko praleisti latvių „Legionierius”. Turiu pripažinti, kad veik visus vakarus daugiau mažiau likdavau patenkinta savo pasirinkimu, net jei mano lūkesčiai, kaip tų sirenų pavilioti laivai, kartais duždavo atsitrenkę į išankstinių nuostatų vidines „uolas“.
Jubiliejinių „Sirenų“ didžiausias dėmesys šiais metais buvo skirtas naujoms klasikinių kūrinių interpretacijoms ir naujam požiūriui į istorinius tekstus bei kasdieniais įvykiais virtusią fantasmagoriją. Užsienio programoje turėjome galimybę išvysti net 5 trupių spektaklius iš Norvegijos, Gruzijos, Italijos, Latvijos ir Didžiosios Britanijos.
Trumpus įspūdžius apie O. Koršunovo „Perą Giuntą“ jau rašiau, dabar trumpai apie likusius tris matytus spektaklius.
Oskaro Koršunovo režisuotas spektaklis „Peras Giuntas“ (orig. „Peer Gynt“) pradėjo šių metų „Sirenų“ festivalio užsienio spektaklių programą. Nors O. Koršunovo pavardė ir neskamba labai „užsienietiškai“, bet, deja, šįkart lietuvių režisierius reprezentavo Norvegijos Nacionalinį teatrą.
Romeo Castellucci spektaklis „APIE DIEVO SŪNAUS VEIDO KONCEPCIJĄ”
Trumpai atsikvėpus po ką tik praūžusio “Sirenų” festivalio, susigulėjus įspūdžiams, manau, pats tinkamiausias laikas padiskutuoti apie naująja teatro realybę, kurią šiais metais mums pasiūlė festivalio organizatoriai ir spektaklių kūrėjai. Pasak „Sirenų“ meno vadovės Audros Žukaitytės, naująją teatro realybę kuria spektakliai, kurių statytojai „vaikšto teatro paribiais, kartais netgi pavojingomis jo briaunomis“, trindami ribas tarp teatro ir kitų meno rūšių. Šiųmetis festivalio devizas buvo: „Nauja realybė – naujas teatras – kokiai auditorijai?“ Pirmame festivalio etape buvo pristatyti įdomesni lietuvių režisierių darbai, antrąjį sudarė trys užsienio trupių spektakliai, kaip teigė organizatoriai, „atspindintys naujausias Europos teatro tendencijas ir novatoriškiausius pastarųjų metų meninius ieškojimus“.
2009-aisiais, Vilniui pelnius garbingą Europos kultūros sostinės titulą, „Sirenų” festivalis išsiplėtė ir savo programą pradėjo sausio mėnesį įvykusiomis seniausio Prancūzijos teatro „Comédie-française” gastrolėmis. Nacionaliniame dramos teatre buvo parodyti du spektakliai: Spiro Scimone´s „Šventė” (rež. Galin Stoev) ir Moliere´o „Juokingosios pamaivos” (rež. Dan Jemmett). Vasario mėnesį lietuviams jau neblogai pažįstamas italų menininkas Romeo Castellucci pristatė daugybės diskusijų sulaukusią apokaliptinę trilogiją pagal Dantės „Dieviškąją komediją” – „Pragaras”, „Skaistykla” ir „Rojus”.