Prikaupęs blogų video įrašų iš įvykio vietos, bandau atgaminti, kas vakar vyko ir kas laimėjo. Bet apie viską iš eilės. Ypač malonu pradėti nuo to, kad finalas vyko sklandžiau negu pusfinalio koncertai ir po pasirodymų grupės nebėgo iš scenos visiems skelbti, jog pasirodymas būtų buvęs nieko, bet garsistas sumalė šūdą, todėl nesigirdėjo penktos bosinės gitaros ir septintos elektrinės gitaros stygų. Iš tradicinių trūkumų – angliški tekstai, kurių dažnu atveju nesigirdėjo, jau net nesitikint juos suprasti ar gauti papildomą kaifą nuo idėjinio užtaiso. Viena pusfinalio „emo” grupė, pamenu, pristačius, jog sekanti kompozicija vadinsis „Užuolaidos” ar panašiai, vis tiek viską atpylė angliškai. Kitas minusas – akivaizdus melodijų nebuvimas. Toks jausmas, kad procesas grupėms dažnu atveju yra svarbesnis negu įspūdis auditorijai. Žinoma, labiau tikėtina versija, kad kalta ne meilė procesui, bet tiesiog nesugebėjimas padaryti įsimintinų kompozicijų (žinau, šie žodžiai skamba kaip nesusipratimas grupių fanams, kuriems kiekvienas žodis ir akordas jau seniai aukso vertės, bet man pašaliečiui po koncerto galvoje liko tik dvi dainos apie kurias vėliau…). Gera iliustracija šiuo klausimu visada laikiau Andriaus M. prodiusuotą pirmą Jurgos albumą „Aukso pieva”, po kurio kažką įsimintinesnio (atskirų dainų prasme) Jurga vargu bau ar padarė. Na, kam duota, iš to neatimsi. Ir atvirkščiai.

O nusibraukus ašaras viskas buvo taip… Toliau skaityti flashback: Blogiukai 2010 finalas (o5-o5). →