8 komentarai apie “Tavo flashback: „Return To Forever” [Liepos 2 d., Vilnius].”
Pirmiausia noriu dar kartą padėkoti Pauliui už draugiškas pastangas pagelbėti patenkant į šį koncertą jau salės prieigose. Laimė, vis dėlto prasmukau, kaip dažnai būna ne be juokingų aplinkybių. Kažkiek pasidalinsiu savo įspūdžiais.
Vakarykštis koncertas labai skyrėsi nuo prieš 3-jus metus buvusio aukščiau aprašytojo bei dar pora metų ankstesnio, kuomet mačiau Al di Meolą…
Visų pirma, netikėtas ažiotažas, kurį sukėlė, matyt, reklama.
Žinoma, jokios reklamos nepaveiks melomanų, kurie puikiausiai žino koks kalibras atvyko koncertuoti. Tačiau ankstesnieji koncertai praėjo nesant tokiai salės apgulčiai iš norinčių patekti koncertant pusės. Pvz. Siemense 2005 metais salės plotas sumažintas buvo trigubai ir visi trokštantieji išvysti Chick Corea lengvai tilpo galiniame salės erdvės apvalume. O čia, salės talpa gal penkiagubai didesnė, o už durų nerėgėtas šiems laikams bezbilietninkų desantas. Rikiavosi eilė prie kasos, kur vis būdavo išmetama bilietų po 130, klausinėjama atliekamų net mašinos stovėjimo aikštelės zonoje…
Neabejoju, jog lūkesčius koncertas patenkino.
Jautėsi, jog grupė mažiau „atkoncertavusi” nei ankstesnės sudėtys su šiomis žvaigždždėmis: buvo nejauki tyla tarp pirmo ir antro gabalo – atrodo muzikantai derinosi tarpusavyje „ką toliau groti”. Tiesa, vėliau paaiškėjo, jog nuolat Chick turi problemų dėl aparatūros veikimo – vis technikai turėjo jam pagelbėti. Koncertas neišvengė kitų techninių trukdžių – netgi vienu momentu ėmė cypti aparatūra, pagalbinis personalas net keturiomis atslinkdavo scenon, kad pataisytų kažkokius „reikalus”. Bet nežiūrint to, garsas, sakyčiau, buvo puikus.
O iš muzikinės pusės, tai, žinoma, meistrų koncertas. I dalis akivaizdžiai mažiau įtraukė publiką į šiltą jausmą, bet II -ojoje jau pasiektas ekstazinis susižavėjimas. Man pasirodė, jog „ant perkusinio pagrindo” pastatyta Chick Corea programa su „Touchstone” prieš tris metus iš karto taip pagavo publiką. Vakar gi, ne – įsibėgėjimo periode buvo gan šaltokas muzikavimas, besiremiantis prieš 25 metus grotA jazzrocku (fussion)technika. Meistriškai valdoma technika…
Tačiau akustinė Al di MEOLOS „sesija” ir ypač nerealus kontrabosininko solo, visą šaltuką ištirpdė. Publika kaifavo.
Manau, jog nepaliaujamai žiaumojęs kramtoškę Chick Corea lankosi Lietuvoje dar ne paskutinį kartą. Aiškiai suplonėjęs jis dar, matosi, nežada palikti scenos. Na, o kiti „Return to forever” nariai dar jaunesniais atrodė…
Atrodė, jog po I dalies nemažai žiūrovų apleido rūmus (atsitiktiniai, gavę kvietimus). Bet ne – lėtai sugrįžo iš bufeto. Įrodymas, jog geriau artistams nedaryti pertraukos tokiuose rūmuose. Tačiau iš kitos pusės, koncertas tęsėsi ilgiau…
Žodžiu, kas pabuvojo Return to forever koncerte, tikrai nepasigailėjo…
Velnias žino ar ši ketveriukė iš tiesų visą tą laiką nuo susibūrimo buvo draugais, kaip koncerto metu teigė būgnininkas Lenny White – juk sklando kalbos, kad juos, kaip ir Nicole Kidman su Tom Cruise išskyrė Chick Corea ir scientologijos bažnyčia, bet.. Koncertas įvyko ir nors jis nebuvo pasaulinė premjera, vis tik panašu, jog pasirodymas Vilniuje buvo pirmas „Return To Forever” koncertas Europoje.
Man gal taip neužkliuvo „nejauki tyla tarp pirmo ir antro gabalo – atrodo muzikantai derinosi tarpusavyje “ką toliau groti” – atrodė, kad RTF puikiai žino, ką daro, gaila tik, kad nors tai buvo be galo profesionalu, kieta ir puikiai įgarsinta, tai skambėjo, kaip klasika, kurios CD karts nuo karto nori įsidėti į grotuvą, bet tada pagalvoji – ai, juk girdėjau, jau atmintinai moku, ir išsitrauki ką nors šviežesnį.
O štai antra dalis, prasidėjusi, galima spėti, keliom Al Di Meola atliekamom kompozicijom iš antrojo grupės albumo leido pasimėgauti individualiu muzikantų džiazavimu, kurio topas, kaip Arūnas ir minėjo, buvo Stanley Clarke pažaidimas su kontrabosu pasibaigęs publikos ovacijomis stovint.
Šviežio kraujo vakar nebuvo (man, aišku, jo trūko), bet vyrukai taip ir sakė: „we’re playing that real, original fussion” :)
Man tai labai patiko bugnininkas kuris vienu metu galejo du skirtingus ritmus groti. Cia toks sudetingas smegenu darbas turetu buti, kazhkaip valdyti du skirtingus srautus ir abu kartu juos girdeti.. Na ir shiaip toks vyrishkas koncertas buvo, jokiu ten emocingu nukrypimu, viskas tiksliai matematishkai suskaiciuota, jokiu klaidu skant :) Zinoma, cia profesionalumas taip pasireishkia, anksciau ir nebutu klausimas man kiles, kad gali buti kitaip, bet belenka grojanciu jaunuoliu karta matyt pripratino ausi prie „klaidu”, kurios kazkokio minkshtumo suteikia.. Buvo toks momentas, kaip ir pries mane sake kolegos, pirma dalis shaltesne, o antrojoje, kai bosistas jau isivazhiavo, o dar tiksliau kai pagrojo vos kelis akordus, kurie „derejo” (mažoras) ta klasikine, neishsilavinusio muzikofilo mastymu, štai būtent tuo momentu salė ėmė šėlti.. vadinasi užkabino žmonėse tą stygą, kurios visi taip laukė, kad užkabintų :) na bet čia tik mano teorija..
aišku tam galima priešpastatyti būgnininką, kuris nutraukdavo bet kokią siužetinę liniją tą pačią akimirką, kai tik matydavo, jog publika pagauna ritmą, bet sakyti, kad kontrabosistui buvo plojama atsistojus tik už harmoningus akordus – irgi tam tikras snobiškas kurtumas. jau nekalbant apie tai, kad aš irgi žmogus, kuriam norisi ir fun, ne tik pažiūrėti, kaip chebra technikas demonstruoja – aš juk ne muzikantas prieš kurį reikia savo muzikinį penį demonstruoti – noriu pasimėgauti muzika.
Koncerto pirmoji dalis tikrai buvo pavadinkime tokia migdanti ir manes labai neuzkabino, mintys daznai nukrypdavo kazkur padebesiuos ir tikrai jautesi tas saltumas.
Antroji dalis, kai po parukymu ir tvankumos salej dar labiau trauke prie miego (pradzioj), veliau labai uzkabino ir isejes is koncerto neradau zodziu apibudinti To jausmo.
Gal as ir kazi kokio popso megejes, bet o biso atliktas gabaliukas tiesiog vare is proto.
Dekuj jiems.
P.S. Ir kodel tokius renginius pradeda reklamuoti kai veik nebelieka jokiu bilietu i rengini?
Pirmiausia noriu dar kartą padėkoti Pauliui už draugiškas pastangas pagelbėti patenkant į šį koncertą jau salės prieigose. Laimė, vis dėlto prasmukau, kaip dažnai būna ne be juokingų aplinkybių. Kažkiek pasidalinsiu savo įspūdžiais.
Vakarykštis koncertas labai skyrėsi nuo prieš 3-jus metus buvusio aukščiau aprašytojo bei dar pora metų ankstesnio, kuomet mačiau Al di Meolą…
Visų pirma, netikėtas ažiotažas, kurį sukėlė, matyt, reklama.
Žinoma, jokios reklamos nepaveiks melomanų, kurie puikiausiai žino koks kalibras atvyko koncertuoti. Tačiau ankstesnieji koncertai praėjo nesant tokiai salės apgulčiai iš norinčių patekti koncertant pusės. Pvz. Siemense 2005 metais salės plotas sumažintas buvo trigubai ir visi trokštantieji išvysti Chick Corea lengvai tilpo galiniame salės erdvės apvalume. O čia, salės talpa gal penkiagubai didesnė, o už durų nerėgėtas šiems laikams bezbilietninkų desantas. Rikiavosi eilė prie kasos, kur vis būdavo išmetama bilietų po 130, klausinėjama atliekamų net mašinos stovėjimo aikštelės zonoje…
Neabejoju, jog lūkesčius koncertas patenkino.
Jautėsi, jog grupė mažiau „atkoncertavusi” nei ankstesnės sudėtys su šiomis žvaigždždėmis: buvo nejauki tyla tarp pirmo ir antro gabalo – atrodo muzikantai derinosi tarpusavyje „ką toliau groti”. Tiesa, vėliau paaiškėjo, jog nuolat Chick turi problemų dėl aparatūros veikimo – vis technikai turėjo jam pagelbėti. Koncertas neišvengė kitų techninių trukdžių – netgi vienu momentu ėmė cypti aparatūra, pagalbinis personalas net keturiomis atslinkdavo scenon, kad pataisytų kažkokius „reikalus”. Bet nežiūrint to, garsas, sakyčiau, buvo puikus.
O iš muzikinės pusės, tai, žinoma, meistrų koncertas. I dalis akivaizdžiai mažiau įtraukė publiką į šiltą jausmą, bet II -ojoje jau pasiektas ekstazinis susižavėjimas. Man pasirodė, jog „ant perkusinio pagrindo” pastatyta Chick Corea programa su „Touchstone” prieš tris metus iš karto taip pagavo publiką. Vakar gi, ne – įsibėgėjimo periode buvo gan šaltokas muzikavimas, besiremiantis prieš 25 metus grotA jazzrocku (fussion)technika. Meistriškai valdoma technika…
Tačiau akustinė Al di MEOLOS „sesija” ir ypač nerealus kontrabosininko solo, visą šaltuką ištirpdė. Publika kaifavo.
Manau, jog nepaliaujamai žiaumojęs kramtoškę Chick Corea lankosi Lietuvoje dar ne paskutinį kartą. Aiškiai suplonėjęs jis dar, matosi, nežada palikti scenos. Na, o kiti „Return to forever” nariai dar jaunesniais atrodė…
Atrodė, jog po I dalies nemažai žiūrovų apleido rūmus (atsitiktiniai, gavę kvietimus). Bet ne – lėtai sugrįžo iš bufeto. Įrodymas, jog geriau artistams nedaryti pertraukos tokiuose rūmuose. Tačiau iš kitos pusės, koncertas tęsėsi ilgiau…
Žodžiu, kas pabuvojo Return to forever koncerte, tikrai nepasigailėjo…
Velnias žino ar ši ketveriukė iš tiesų visą tą laiką nuo susibūrimo buvo draugais, kaip koncerto metu teigė būgnininkas Lenny White – juk sklando kalbos, kad juos, kaip ir Nicole Kidman su Tom Cruise išskyrė Chick Corea ir scientologijos bažnyčia, bet.. Koncertas įvyko ir nors jis nebuvo pasaulinė premjera, vis tik panašu, jog pasirodymas Vilniuje buvo pirmas „Return To Forever” koncertas Europoje.
Man gal taip neužkliuvo „nejauki tyla tarp pirmo ir antro gabalo – atrodo muzikantai derinosi tarpusavyje “ką toliau groti” – atrodė, kad RTF puikiai žino, ką daro, gaila tik, kad nors tai buvo be galo profesionalu, kieta ir puikiai įgarsinta, tai skambėjo, kaip klasika, kurios CD karts nuo karto nori įsidėti į grotuvą, bet tada pagalvoji – ai, juk girdėjau, jau atmintinai moku, ir išsitrauki ką nors šviežesnį.
O štai antra dalis, prasidėjusi, galima spėti, keliom Al Di Meola atliekamom kompozicijom iš antrojo grupės albumo leido pasimėgauti individualiu muzikantų džiazavimu, kurio topas, kaip Arūnas ir minėjo, buvo Stanley Clarke pažaidimas su kontrabosu pasibaigęs publikos ovacijomis stovint.
Šviežio kraujo vakar nebuvo (man, aišku, jo trūko), bet vyrukai taip ir sakė: „we’re playing that real, original fussion” :)
Man tai labai patiko bugnininkas kuris vienu metu galejo du skirtingus ritmus groti. Cia toks sudetingas smegenu darbas turetu buti, kazhkaip valdyti du skirtingus srautus ir abu kartu juos girdeti.. Na ir shiaip toks vyrishkas koncertas buvo, jokiu ten emocingu nukrypimu, viskas tiksliai matematishkai suskaiciuota, jokiu klaidu skant :) Zinoma, cia profesionalumas taip pasireishkia, anksciau ir nebutu klausimas man kiles, kad gali buti kitaip, bet belenka grojanciu jaunuoliu karta matyt pripratino ausi prie „klaidu”, kurios kazkokio minkshtumo suteikia.. Buvo toks momentas, kaip ir pries mane sake kolegos, pirma dalis shaltesne, o antrojoje, kai bosistas jau isivazhiavo, o dar tiksliau kai pagrojo vos kelis akordus, kurie „derejo” (mažoras) ta klasikine, neishsilavinusio muzikofilo mastymu, štai būtent tuo momentu salė ėmė šėlti.. vadinasi užkabino žmonėse tą stygą, kurios visi taip laukė, kad užkabintų :) na bet čia tik mano teorija..
aišku tam galima priešpastatyti būgnininką, kuris nutraukdavo bet kokią siužetinę liniją tą pačią akimirką, kai tik matydavo, jog publika pagauna ritmą, bet sakyti, kad kontrabosistui buvo plojama atsistojus tik už harmoningus akordus – irgi tam tikras snobiškas kurtumas. jau nekalbant apie tai, kad aš irgi žmogus, kuriam norisi ir fun, ne tik pažiūrėti, kaip chebra technikas demonstruoja – aš juk ne muzikantas prieš kurį reikia savo muzikinį penį demonstruoti – noriu pasimėgauti muzika.
jo būtent, fun trūko truputį :)
Koncerto pirmoji dalis tikrai buvo pavadinkime tokia migdanti ir manes labai neuzkabino, mintys daznai nukrypdavo kazkur padebesiuos ir tikrai jautesi tas saltumas.
Antroji dalis, kai po parukymu ir tvankumos salej dar labiau trauke prie miego (pradzioj), veliau labai uzkabino ir isejes is koncerto neradau zodziu apibudinti To jausmo.
Gal as ir kazi kokio popso megejes, bet o biso atliktas gabaliukas tiesiog vare is proto.
Dekuj jiems.
P.S. Ir kodel tokius renginius pradeda reklamuoti kai veik nebelieka jokiu bilietu i rengini?