Kaip gerai, kad yra The Fall, anadien pamaniau. Pirma, pagal juos galima pasimatuoti, kad praėjo dar vieneri metai. Mat Mark E. Smith kompanija albumus leidžia kaip kokius produktus – vienas per metus ir šita tradicija tęsiasi jau ilgus dešimtmečius. Antra, nuoširdžiai sakau, klausytis The Fall yra vienas malonumas – nereikia jaudintis, kad atlikėjas kažką padarė ne taip ar, kad persistengė. The Fall visada (pri)tinka kaip tas senas nudrengtas, bet neužmušamas puspaltis ar penktą dešimtmetį menantys, niekaip nesudėvimi batai.

Šį kartą albumas gavosi gana agresyvus, greičiau įtemptas, tarsi jo energija būtų uždaryta kažkokiame stiklainyje ir lietūsi per kraštus. Tokį įspūdį kuria standartiniai šyz-bliuzio gitaros rifai, kaip antai kūriniuse Mask Search ar Nate Will Not Return. Darbas susisklauso itin dinamiškai ir kartu sklandžiai, tarsi įjungei kokį grąžtą keturiasdešimčiai minučių. The Fall vėl vientisi, monolitiniai. Albume nieko nėra per daug, nei ko nors trūksta. Gal tik išskirčiau kūrinį Greenway, kuriame vyrukai nutarė pašmaikštauti ir įgrojo jį vos ne black metal stiliumi. O tuo tarpu Happi Song nustebina švelniu tačiau vėlgi atsainiai šaltu Marko žmonos Elena Puolou vokalu. Mark E. Smith balsas dar sunkesnis, kartais atrodo, kad bedainuodamas jis išspjaudys paskutinius savo likusius dantis. Tokia nesuvaidinta išraiška nuspalvina kūrinius kažkokia gaivalinga energija. Ieškantieji nugludintos palaimos čia jos neras, nebent palaima yra nesitaikstymas su jokiais mados vėjais. Net jei The Fall nepatinka, jiems verta nusilenkti už tai, kad ši grupė tebėra atskiras, atokiai nuo visos likusios muzikos egzistuojantis reiškinys. Taip ir girdžiu Marką gromuliojant: “I’m so sick of Snow Patrol / and where to find Esso lubricant and mobile number?.”

httpv://www.youtube.com/watch?v=CLQvrck2RsU

(Nate Will Not Return)

httpv://www.youtube.com/watch?v=-vzXs6jZbbM&feature=related

(Greenway)