Jei tiesiai šviesiai ir nekukliai – jau pabodo pamečiui leidžiamus the Fall albumus vadinti „dar vienas puikus įrašas“. Tačiau kitaip neišeina – Mark E.Smith vis dar išstovi (perkeltine ir tiesiogine šio žodžio prasme) tarp alternatyvios scenos švyturių ir nė motais jo amžius, ar pakrikusi motorika. Tad negaliu the Fall vadinti legendiniais, nes jų punktualus produktyvumas šiemet vėl pavirto kūnu – mano grotuve sukasi paskutinis jų darbas – Your Future, Our Clutter.
Kaip ir įprasta, šiame albume The Fall barsto grubią skaldą, tik šis įrašas yra netikėtai vartotojui draugiškas ir „įvažiuojamas“. Rekomenduočiau jį kaip vieną ramesnių the Fall delyrų per kelis paskutinius metus.
Taip teigdamas neturiu galvoje regis apčiuopiamų albumo dainų struktūrų ar apgalvotų aranžuočių. Greičiau pats Mark E. Smith sugebėjo šį kartą aiškiau išsireikšti, o ir nauja komanda albumo kredituose vadinama „personalu“ pūstelėjo šviežios energijos.
Tiesa, ši energija kaip ir daugelyje the Fall įrašų yra vis dar tokia pat fundamentaliai „žalia“ ir primityvi, tad nereikia mano paminėtos skambesio ramybės pirkti už gryną pinigą. Joje nepasigendu jokių modernių stilistinių ar kokių tai techninių stebuklų. Tas pats kalimas būgnais ir bosu, archaiški gitaros efektai, kreivi klavišai (tarsi mane būtų kvietę jais pagroti) ir kažkur haliucinuojantis metafizinis Mark. E. Smith vokalas.
Albumo dinamika atspindi The Fall įpročius – greitesnį kūrinį keičia Mark E. Smith vapaliojimai, įrašo kokybę čia pat sutrikdo tyčia išderinti garsai, tarsi kai kurios vietos skambėtų iš pensininko nešamos radijuškos.
Nors visos albumo dainos yra privalomos, perlais pavadinčiau O.F.Y.C. Showcase – už jos hipnotizuojančią monotoniją ir ironišką stilistiką tarsi tai būtų du akordus mokančių jaunų pankų hitas. Mexico – tipinė etaloninė The Fall vizitinė kortelė – pakaks šios dainos, kad pajaustumėte visą grupės stilistiką. Kitas dėmesio vertas kūrinys su (ne)aiškia aliuzija ir surf prieskoniu – Cowboy George.
httpv://www.youtube.com/watch?v=IWhLt1iQL5g
Tuo tarpu antrosios albumo pusės siurprizas – Wanda Jackson perdirbinys Funnel of Love.
httpv://www.youtube.com/watch?v=HTQ8nJd-Agc
Ir galiausiai tarsi ligonio girtuoklio ašaros sąmoningai patetiškai pateikta paskutinė – Weather Report 2. Vienu metu net suabejojau, nejaugi pats maestro Mark E. Smith leido sau suskysti? Tačiau ne – pokyčiai dainos viduryje vėl grąžino į tą nuolat the Fall transliuojamą radarų triukšmą.
Reikalas akivaizdžiai subalansuotas tiek stažą ir nuovoką turintiems, tiek dar tik smalsaujantiems melomanams. Trukdžiai!
Mintis tokia: aš šito vėl šitų albumo vėl neklausysiu, nes jau perklausiau kelis tokius. čia gal reikia būti jų fanu, kad rasti kokių skirtumų nuo to, ką jie jau sugrojo. ir aš nuoširdžiai gailiuosiu, kad toks nesu, ta prasme, kad – ne fanas
Iš esmės tavo įžvalgai pritariu. Same shit other day variantas, nors albumas puikus.
na va, o man tai tik puiki grupė. reiks traukti iš stalčiuko Peelo sesijas.
gerai!
turiu pasakyt, man daina su Daft Punk semplu neskamba kazkaip vis. Nors ideja gera. Labai patinka kaip sukabinta ir sudeliota viskas. Markas E Smithas pastaruoju metu geriau reiskiasi prodiuseriniame vaidmenyje, uztat jo lyricsai neber tokie neprilygstami. turiu pasakyt, kad po keliu menesiu vien-Fall-maratono labai pasistebi kad jo plunksna praranda tam tikra astruma. nors ir tebera istabi betono filosofija (geriausiom prasmem)
beje, man labai patiko si quick and to the point BBC recenzija – jau vien del smagaus ginco komentaruose, tarp Fall fano ir kazkokios didybes komplekso kamuojamos snobes (zr.nuo 3 komentaro :))
http://www.bbc.co.uk/music/reviews/mxnv
ginco moralas – del skonio nesigincijama!
beje, per koncerta ana savaite labai nustebino sugrotas My Ex-classmates kids. Kadangi net nemaniau, kad sio labai megiamo gabalioko galima tiketis, buvo labai super ne-po-delu momentas.
šventa teisybė – the Fall exist slightly away from the rest of us.
httpv://www.youtube.com/watch?v=fhLG-vZhF6o