Dar vienas perliukas iš „Pitchforkmedia”. Prieš porą dienų idėjo ir turbūt iki savaitės pabaigos dar leis pažiūrėti 1998 metais išleistą „promo” filmą apie unikalaus braižo indie veikėją Elliott Smith. Išskirtinis balsas, tekstai, grojimo akustine gitara maniera ir, deja, ne tokia išskirtinė genijaus išėjimo nata, palikusi klausimą: nusižudė, perdozavo, ar?..

1998 buvo bene geriausi metai atrasti Elliott Smith. Nors „Miss Misery” nebuvo tarp jo fanų mylimiausių dainų (mano taip pat), bet patekimas į Gus Van Santo filmo „Good Will Hunting” garso takelį, leido Portlando grynuoliui išlipti į dienos, ir „Oskarų” šviesą – daina buvo nominuota, kaip geriausia kompozicija sukurta filmui. Prieš tai jau buvo trys albumai žalios melancholijos ir lengvos akustinės agresijos ir niekas, kas buvo sukurta po 1998 to neaplenks – darbas su „major” kampanija „Dreamworks” kiek pakeitė Elliotto braižą ir vis dar tas pats atlikėjas gyvų pasirodymų metu, albumuose skambėjo kiek per daug toli tiek nuo savęs, tiek nuo klausytojų.

Sunku net patikėti, kad didžioji dauguma jo dainų yra apie priklausomybę, alkoholį ir pan. – tai skamba per daug šiltai, hipnotizuojančiai. Kita vertus, gal tikrai priklausomybė yra priklausomybė – nesvarbu, moteriai ar kitiems dalykams.

Bet jau užteks, štai jis, Elliott Smith, toks, kokiu jį visi atsimena. Skleiskit žinią.