Kuo daugiau aš įsitraukiau į filmų ir serialų žiūrėjimą, tuo labiau mane pradėjo žavėti tie kūriniai, kurių veiksmas vyksta tam tikroje apibrėžtoje aplinkoje. Ta aplinka dažniausiai turi savo taisykles, savo paslaptis ir ten jau ilgai gyvenančius senbuvius. „Dingę” salą pavertė atskiru veikėju, tą patį padarė ir „The Wire” su Baltimore, ir net „The Walking Dead” teoriškai turėtų daryti kažką panašaus, bet čia jau būtų atskira tema.

Ir galvodamas apie šiuos kūrinius aš supratau, kad visgi didžioji dauguma (praktiškai visi) jų yra sukurti pagal visiškai išgalvotus motyvus: juose rodoma aplinka ir vyraujančios taisyklės yra atėjusios vien iš scenaristų galvų. Iš tikroviškų serialų apie vietą, turinčią savo charakterį, man išsiskiria tik „The Wire”, bet ir Baltimorė yra labai didelė vietovė, kurios visų subtilybių per serialo eigą tikrai neįmanoma parodyti. Ir čia pasirodo „Oz”, demonstruojantis veikėjų gyvenimus per kalėjimo prizmę.

Šis serialas daugelio žmonių yra laikomas kaip savotiška šio televizijos aukso amžiaus pradžia. Nors dažniau šie laurai atitenka „Sopranams”, „Oz” eteryje buvo jau du metus iki pasirodant Toniui Soprano. Teisybė ir tai, kad šis serialas pradėjo absoliutų HBO kanalo dominavimą, trukusį maždaug dešimtmetį ir iš dalies trunkantį iki šiol. „Oz” gali nebūti žymiausia HBO drama ir tai toli gražu nėra geriausia jų, tačiau šis serialas tikrai turėjo savybių, kurių iki jo pasirodymo žiūrovai dar nebuvo matę. Tiesa, ne visos jos buvo geros.

„Oz” yra serialas, pasakojantis apie gyvenimą itin kruopščiai saugomuose Osvaldo pataisos namuose, kas yra tiesiog supaprastintas kalėjimo apibūdinimas (maišant serialą su filmu „The Wizard of Oz” didelės klaidos nebūtų: keletas dažnai vartojamų išsireiškimų, kaip kad ‘It’s no place like home’, yra panašūs į šio filmo frazes). Kalėjimo dydis man yra nelabai suvokiamas, tačiau pagrindinis serialo veiksmas vyksta taip vadinamame Emeraldo mieste, kas yra dar vienas panašumas į „The Wizard of Oz”. Ši kalėjimo dalis labai primena prieš kelis metus internete labai paplitusias nuotraukas apie Norvegijoje esantį kalėjimą, kur kaliniai turi tokias gyvenimo sąlygas, kad dauguma dorų žmonių apie jas gali tik pasvajoti.

Kaliniai į Emeraldo miestą yra surinkti neatsitiktinai. Nepaisant to, kad jie yra žiauriausi įmanomi nusikaltėliai, ten jie sąmoningai yra parenkami labai įvairūs. Čia yra visų įmanomų rasių žmonės, atkeliavę iš įvairiausių socialinių sluoksnių ir privalantys išmokti gyventi kartu. Nes tai ir yra pagrindinis šio kalėjimo bei jo vadovo Timo Makmeneso tikslas: iš nusikaltėlių padaryti atsakingus ir dorus žmones.

Mano nusivylimui, vienos bendros istorijos šiame seriale nėra. Taip, visus čia sieja vienas kalėjimas ir bendros taisyklės, tačiau kažkoks visus vienijantis tikslas čia tiesiog neegzistuoja. Kalėjime yra daugybė istorijų, kurias sieja gana aiškiai susiformavusios grupelės, tačiau jos susikerta itin retai. Dažniausiai serijose yra rodoma pora istorijų, kurios veikėjų ateičiai neturi rimtesnės reikšmės ir kurias sieja nebent bendra tema (silpniausia „Oz” grandis, bet prie jos dar prieisiu). Toks gana šabloniškas pateikimas, kad ir kaip jis stovėtų vietoje ir man nepatiktų, turi ir įspūdingą teigiamą pusę.

Būtent veikėjai yra tai, dėl ko šį serialą tikrai galima girti. Ieškant palyginimų su kitais televizijos projektais, iškart pamaniau, kad „Oz” yra labai panašus į serialą „Dingę”, ir ne vien dėl to, kad juos sieja du puikūs aktoriai (Harold Perrineau ir Adewale Akinnuoye-Agbaje). Nors aš ir nepritariu, kad „Dingę” dramos prasme buvo labai stiprus kūrinys, veikėjus šis serialas turėjo puikius. Skiriant kiekvienam veikėjui po savą istoriją ir paskiriant nemažai laiko jai nagrinėti yra genialus draminis sprendimas.

Panašiai daro ir „Oz”. Čia nėra flashbackų struktūros, tačiau serijos yra paskiriamos konkretiems veikėjams ir jų metų yra nagrinėjamos jų problemos, dažniausiai tos, su kuriomis jie susiduria dabar. Tas paviršutiniškas įvaizdis, kuomet kalėjime visi nori atrodyti kieti, per gana paprastas, bet efektingas istorijas būna sugriaunamas meistriškai.

Žavi ir tai, kad visi veikėjai čia yra apylygiai. Nėra vieno pagrindinio veikėjo, visi jie yra nagrinėjami daugmaž vienodai. Kažkas panašaus į serialo lyderį gali būti įvardijamas nebent ką tik į kalėjimą atvykęs Tobiasas, bet tik todėl, kad jis palaipsniui iš doro žmogaus yra verčiamas į vieną žiauriausių kalinių. Dramos tarp kalėjimo personalo ir vadovų dažniausiai būna beprasmės ir skirtos tik išryškinti tai, jog niekas šiame kalėjime nesutaria, bet tai bent jau atitraukia dėmesį nuo Emeraldo miesto žiaurumų.

Bet kaip jau minėjau, čia nėra vienos istorijos, į kurią sueitų visos tos mažos dramos. Žinoma, retkarčiais pasitaiko kalėjimo vadovų sprendimai įvesti griežtesnę tvarką, kas paliečia visus veikėjus, bet kaliniai prie to greitai apsipranta ir nebekreipia dėmesio. Būtent dėl to, kad mažųjų istorijų nevienija viena didesnė, veikėjų prasme yra ir minusas – jų išgyvenimai retkarčiais atrodo dirbtinai pritempti vien tik siekiant išryškinti kokią nors jų savybę. Ir šį minusą pakankamai banaliai yra bandoma užglaistyti stengiantis apjungti šias istorijas bendra tema.

Aš suprantu, kad būtent tematika čia turi sukelti daugybę diskusijų tarp žiūrovų. Ne todėl, kad ji yra nepatogi, nes čia yra aptariama ir daugybė kiekvienam doram žmogui būdingų problemų, tiesiog tai yra pateikiama per kalėjimo prizmę. Būtent subtilumo stoka čia yra silpniausias serialo dalykas (nors, kaip jau sakiau, tai gali būti labai subjektyvu).

Serijų temų pačiam suprasti nereikia. Tam yra skirtas Augustas Hilas (kurį vaidina mano jau minėtas Perrineau), juodaodis, neįgaliojo vežimėlyje sėdintis kalinys, kalbantis tiesiai į kamerą. Jis visada šneka be užuolankų ir kartais gražias temas paverčia šlykščiomis. Bet jis yra pagrindinio serialo trūkumo – subtilumo – priežastis.

Jeigu šio žmogaus nebūtų, serialas, nepaisant HBO būdingų vulgarumų, susijusių su kalėjimo gyvenimu, tikrai būtų subtilus. Bet kai kas nors į akis tau sako serijos temą ir dar paaiškina (kad ir netiesiogiai) kiekvieno veikėjo motyvą, serialo užmojais galima suabejoti. Galima pridėti dar ir tai, kad jis nepasako nieko vertingo – jo pokalbiai su žiūrovu dažniausiai susideda iš tarpusavyje nesusijusių frazių, tarsi jis skaitytų kažkokį citatų sąrašą. Šių scenų su laiku vis mažėja, bet bendram įvaizdžiui, prie kurio priprasti yra sunku, jos pakenkia stipriai.

To neatperka ir serialo techniniai aspektai, kurie nėra tokie įspūdingi, kad kompensuotų istorijos trūkumus. Kalbant Augustui, antrame plane dažnai yra rodomi įvairūs psichodeliniai vaizdiniai, bet kažkokios aiškios paskirties jie neturi.

Dėl vaidybos čia aš nelikau priblokštas, bet buvo smagu pamatyti dabar jau žinomus veidus vienose pirmųjų savo rolių. Apie „Dingusių” aktorius jau užsiminiau, ir man jie šiame seriale paliko didžiausią įspūdį. Viena geriausių visų laikų aktorių televizijoje Edie Falco čia neturėjo daug laiko pasižymėti, bet priekaištų jai tikrai negalima rasti (1999 metais prasidėjo „Sopranai” ir džiaukitės, kad jis šiam kalėjime per ilgai neužsibuvo, o nusprendė vaidinti vieną nuostabiausių moterų vaidmenų televizijoje). Daktarę vaidinanti Lauren Velez iš „Deksterio”, tuo tarpu, mane kiek nustebino, nes jos darbas „Oz” yra nepalyginamai geresnis nei naujajame jos darbe. Va ką reiškia geras scenarijus.

httpv://www.youtube.com/watch?v=8gZqdWA3cVs

O kalbant bendrai, šis serialas gali patikrinti, kiek jūs turite kantrybės ir kiek logikos trūkumų per trumpą laikotarpį galite iškęsti. Aš, pakankamai kantrus žmogus, iškentėjau iki serialo galo, bet puikiai įgyvendinti pirmieji du sezonai struktūrine prasme vėliau nublanko prieš žiaurius bandymus išlaikyti serialą eteryje kuo ilgiau, dėl ko atsirado protu visiškai nesuvokiamos istorijos. Paskutiniai du sezonai buvo neeilinis kantrybės išbandymas, kuomet bombos kalėjime dar atrodė visai logiškas reiškinys. Bet „Oz” yra atsimenamas ne dėl tokių dalykų. Jis atsimenamas dėl to, kad šis serialas sukūrė moderniosios televizijos taisykles, kurių yra laikomasi iki dabar. Ir nesvarbu, kad pats serialas jų laikytis atsisakė.

Apžvalga publikuojama G. bendradarbiaujant su http://telemanas.blogspot.com/