„Ji lengvai parduodama, une image pute, nuotrauka prostitutė.“
Gatvės šurmulys, intensyvus judėjimas, nepažįstami praeiviai, kavinės staliukai ir netikėtai fotografo objektyvo prigautas porelės bučinys – kas? Štai mįslė, kurią įmintų net ir nelabai fotografijoje „pasikaustęs“, bet romantiškai gražius vaizdus mėgstantis žmogus. Teisingas atsakymas – Robert Doisneau Kiss by the Hotel de Ville.
Jūs patys galite save priskirti vienai iš kategorijų (fotožinovas, romantiškai gražius vaizdus mėgstantis žmogus arba nei tas, nei tas), bet beveik be vidinės abejonės drįstu lažintis, kad šią nuotrauką jau esate matę bent kartą prieš tai. Kodėl ši fotografija tokia velniškai populiari – aš nežinau, bet žinau, kad tai jau pradeda nusibosti. Atvirukai, užrašų knygelės, draugų „desktop‘o“ paveikslėlis, nuotraukų albumas knygyno vitrinoj – šimtus kartų matytas ir visur reprodukuotas atvaizdas mane nuolat persekioja. Tokia situacija mane tiesiog „išprievartavo“ parašyti šį tekstą. Pagalvojau – atėjo laikas išsiaiškinti, kur ne/slypi šios fotografijos genialumas ir magnetizmas.
Paryžietiško gyvenimo ikona
Ar buvęs, ar nebuvęs Paryžiuje, kiekvienas žmogus žino šį miestą ir kiekvienas savo galvoje turi susikūręs jo vaizdinį. Neapsirikčiau sakydama, kad dauguma Paryžių tituluoja meilės miestu, pilnu romantiško polėkio, aistros gyvenimui, kur kasdienybė ištirpsta svaigiame miesto ritme. Vaizduotėje tarytum iš anksto užkoduoti vaizdiniai: įsimylėjėlių porelės, saldžiai besibučiuojančios Eifelio bokšto fone, svajotojai, lengvai skriejantys Paryžiaus gatvėmis, jaukūs parkų suoliukai, okupuoti žmonių figūrų. Visai tai būtų galima įvardinti paryžietiško gyvenimo vizija arba parisian dream (visai kaip american dream). Surastum tūkstančius, kurie siekia šią svajonę paversti realybe.
Leidžiu sau daryti prielaidą, kad Doisneau žino žmonių silpnybes ir jomis pasinaudoja: tiesiai jiems prieš akis „pameta“ paveiksliuką, kuris neva puikiai atspindi parisian dream. Miesto centre netikėtai (norėtųsi, tuo tikėti, bet, deja) užklupti besibučiuojantys jaunas vyras ir moteris, apsupti žavių praeivių – kas gali labiau įtikinti, kad Paryžius yra meilės miestas. Sukurdamas šią kompoziciją, autorius siekia apibrėžti tokio gyvenimo būdo siluetą. Ne veltui nuotrauka yra tituluojama paryžietiško gyvenimo ikona. Kaip pats fotografas teigia, jis sukūrė mažas paryžietiškas scenas, tame tarpe ir Kiss by the Hotel de Ville, kad atskleistų malonias Paryžiaus puses. Jis siekė reprezentuoti pasaulį, kuriame gali jaustis gerai ir jaukiai, kur žmonės yra draugiški. Menininkas ieškojo terpės, kur galėtų surasti švelnumą. Žiūrint į nuotrauką, kurioje bučiuojasi nepažįstama porelė, visai nesikuria „maloniojo“ Paryžiaus vaizdinys. Sustabarėję, tarsi sušaldytais veidais praeiviai visai neatrodo draugiški ar geranoriškai nusiteikę. Jie pasidavę bendram judėjimo tempui ir paskendę savo minčių virtinėse, jiems visai nė motais, kad šalia jų porelė taip aistringai įsisiurbę vienas kitam į lūpas. Taip pat gatvės ūžesys, mašinų burzgimas (galima įsivaizduoti, kad tokį girdi) visai nekuria romantiškos atmosferos. Kur tas jaukus ir mielas Paryžius iš žiūrovo fantazijų, m? Na, bet galima daryti prielaidą, kad Doisneau pavyko atrasti išsvajotąjį švelnumą: prisilietimas, apkabinimas, bučinys. Sentimentalumas garantuotas, tačiau autorius jį nugramzdina pilkos kasdienybės ir pilkų veidų okeane. Galima tik pasidžiaugti tuo, kad fotografas šventai tiki, jog jam pavyko pavaizduoti parisian dream: „Mano nuotraukos yra kaip įrodymas, kad toks pasaulis gali egzistuoti“.
Manipuliacija žiūrovu
Doisneau teigia, kad nuolatos stebi aplinką. Jis suranda, jo nuomone, puikų foną ir tada valandų valandas laukia, kol tą foną užpildys koks nors įdomus įvykis ar objektas. Tai jis įvardija stebuklo laukimu. Galima spręsti, kad su šia nuotrauka turėjo įvykti tas pats: fotografas su savo kamera įsitaisė centrinėje miesto dalyje prie miesto rotušės esančioje kavinėje ir pradėjo laukimo procesą. Jis lyg koks detektyvas tyrinėjo visa, kas vyksta aplink jį ir staiga vuolia! – stebuklas įvyko – pro šalį ėjo įsimylėjėlių porelė, kuri nusprendė pasibučiuoti vidury gatvės, tiesiai prieš fotografo objektyvą. Klik – štai jums ir genialus išlauktas kadras, liudijantis stebuklą. Pagal išankstinį autoriaus sumanymą, žiūrovas turi besąlygiškai tuo patikėti, bet iš tiesų jis tik yra mulkinamas sukuriant visišką fikciją. Atverskime visas kortas, kad neliktų jokių neaiškumų.
1988 m. Denise ir Jean-Louis Laverne padavė autorių į teismą, siekdami prisiteisti dalį autorinio honoraro. Jie kaltino menininką juos nufotografavus ir dabar be jų leidimo platinant jų atvaizdą. Autoriui neliko nieko kito, kaip atskleisti visą tiesą. Doisneau turėjo prisipažinti, kad režisavo bučinių situacijas, kurioms samdė modelius: „ pamačiau labai gražią merginą… Ji sutiko ir kartu su savimi į numatytą susitikimą atsivedė vaikiną. Mes nufotografavome tris bučinius prie miesto rotušės .“ Tai štai ir visa tiesa, kuri įrodo, kad nuotraukos dokumentalumas buvo tik iliuzija. Deja, stebuklas neįvyko… Tenka pripažinti, kad „bučinių karalius“ gėdingai apsimelavo žiūrovui. Autorius apgavo jį, siekdamas įtikinti nekvestionuojamomis savo kūrybinio proceso tiesomis.
Kur neslypi nuotraukos genialumas, aš galiu pasakyti – nesėkmingas autoriaus bandymas surasti jaukų pasaulį, kuriame visi žmonės draugiški, abejotinas parisian dream fenomeno atspindėjimas, bei faktas, kad autorius bandė apgauti žiūrovą, neva nuotrauka yra dokumentalus bučinio liudytojas. Bet kur slypi fotografijos magnetizmas? Manau, problema (arba privalumas) yra mumyse, t.y. žmogiškam „minkštume“: meilės ir romantikos idealizavimas, pasąmonės diktuojamas noras matyti save besibučiuojančios porelės vietoj, paryžietiškos auros mistifikavimas. Jeigu tai problema, tuomet ji reikalauja sprendimo, bet jeigu privalumas, tada jį reikia vertinti.
Teksto autorė Jurgita Kleizaitė
