„Gyvenimas per vieną dieną“ – Kevino Macdonaldo filmas, išsiskiriantis savo neįprasta forma. Jis sumontuotas iš atskirų atrinktų vaizdo įrašų (iš viso siųta jų buvo per 80 tūkstančių), kuriuos filmavo ir siuntė „Youtube“ vartotojai 2010-ųjų liepos 24-ają. Kitaip sakant, šis filmas – tarsi didelis eksperimentas, kurio dalyviais tapti galėjo visi norintys.

Filmas emociškai gana paveikus. Ekrane matomi gyventojai iš įvairių Žemės kampelių, nors ir turi savitus ritualus ar įpročius, tačiau visi yra labai panašūs. Lengva jausti visą žmoniją vieninjančius bendrus dalykus – laimę, meilę, baimę, skausmą, bendravimą ar tiesiog… pusryčius. Visos šios temos filme gana aiškiai suskirstytos ir atskirtos. Gal dėl to ir sukelia nuostabą/pasibaisėjimą nužudomo gyvulio scena, kuri tarsi nukrenta iš dangaus ir bent trumpam žiūrovo sąmonėje priverčia atmesti visą galima žmogiškumą.

Be suvokimo savęs kaip pasaulio dalies filme taip pat galima mėgautis tiesiog labai estetiškais vaizdais. Įsimintinos šuolio į baseiną bei šuolio parašiutu scenos. Bet kitavertus jos itin trumpos (ir kartais su gana mėgėjišku atspalviu) ir norom nenorom tai primena paprastus „Youtube“ vaizdelius, kas juk, tiesa sakant, iš tikro tai ir yra, jei panaikintume bendrą montažą, kuris gali kelti šiokių tokių abejonių. Pernelyg banalus suskirstymas į „ką mylite?“ , „ko bijote?“ ir pan. gali pasirodyti labai jau neįdomus ir skirtas nelinkusiam įsigilinti žiūrovui.

Jeigu visų trumpų įrašų sujungimo siužetą dar galima pateisinti „žmogiškumo ir bendrumo“ linija, kai kurie kiti filmo aspektai taipogi kelia didelių abejonių. Pavyzdžiui, jeigu siuntėjai buvo gyventojai iš viso pasaulio, kodėl didžiąją daugumą filmo vie viena sudaro video medžiaga iš Vakarų? Ir ar filmo pabaigoje dramatiškai skambantys merginos žodžiai tampa pagrindine filmo mintimi ir yra tikrai reikalingi, ar jie čia tiesiog tam, kad pagelbėtų tam nemąstančiam žiūrovui?

Su tam tikrais minusais ir klaustukais, šis filmas išlieka geresniu nei vidutiniu reginiu, tikriausiai dėl to emocinio paveikumo. Rekomenduočiau žiūrėti visiems vien dėl intarpo, kuriame dviratininkas keliauja aplink pasaulį jau keleri metai, ir nors buvo patekęs į šešias avarijas, važinėti ir keliauti nenustoja. Na, ir žinoma jei norima patenkinti savo smalsumą – kaipgi masinės medijos sugebėjo sujungti šimtų žmonių gyvenimų ištraukėles ir sukurti vieną bendrą filmą.

Tekstas: Gabrielė Norkūnaitė