Atlikus sudėtingus skaičiavimus ir įvertinus faktinį Wedding Present populiarumą Baltijos šalyse, šį straipsnį tikriausiai perskaitys vienas ir pusė žmogaus. Išties, kaip po koncerto išsidavė organizatoriai, tik septyniasdešimt žmonių nusipirko bilietus. Likusieji nepilni trys šimtai žmonių čia pateko kažkokiu kitu būdu… Kaip bebūtų šalta, vėjuotu jūriniu klimatu žvarbinanti Ryga, iškvietė mus jau paryčiais, nes būsima ilga diena žadėjo pokalbį su indie žmogumi David Gedge ir, žinoma, itin vėlyvą, bet labai lauktą jo grupės Wedding Present koncertą.

Wedding Present ypatingame (?) Rygos koncerte be kitų dainų retrospektyvos pristatė ir prieš dvidešimt metų išleistą debiutinį „George Best” albumą. Paskutinė kelis mėnesius trukusio Europos turo data sutapo ir su Latvijos Universiteto įkurtos radijo stoties Radionaba penkmečiu. Šios stoties kolektyvas pasirūpino, kad išgirstume vieną įdomiausių ir su tokiomis žvaigždėmis kaip The Smiths ar The Fall lyginamų indie grupių. Buvo keista groti tas dainas, kurias grojome prieš dvidešimt metų, – sako David Gedge, vertindamas pastaruosius mėnesius trukusias muzikines keliones. Pradžioje šita idėja man atrodė neverta dėmesio, nenorėjau to daryti, tačiau žmonės sakė, jog reiktų pažymėti šį jubiliejų („George Best” išleistas 1987). Man labiau priimtina judėti į priekį, nesu iš tų, kurie gyventų praeitimi, nostalgija… bet visi to labai tikėjosi ir nutariau, na, gerai… Galiausiai pamaniau, įdomu, kaip mes patys pasikeitėme per tuos dvidešimt metų? Keistas dalykas, tarsi turėjau save priversti pamiršti tai, ko išmokau per šitą laiką. Man tai buvo iššūkis. Žinoma, savo darbą nudirbo ir mūsų fanai…

Kalbant apie publiką, kuri susirinko Rygoje, pažymėčiau tik minią studentų pataikiusių į dar vieną nemokamą renginį tarp savų sienų (Kas tie Wedding Present?), ir vieną kitą pasimetusį trisdešimtmetį, pavyzdžiui, atsikėlusį dar neišaušus ir atvažiavusį tris šimtus kilometrų, kad pamatytų gyvai tuos, kurių albumus kadaise pirko iš keturioliktų rankų. Labiausiai įsiminė šešių britų kompanija, kuri paprastai važiuoja į visus (!) Wedding Present koncertus. Mums stebintis jie bandė prisiminti šios grupės pasirodymus, kuriuose jie nebuvo dalyvavę. Davidas besisukiojantis Latvijos Uversiteto koridoriuose apie savo klausytojus kalba taip: Šiandien gana keista matyti tuos, kurie anuomet buvo dar studentai, dar keisčiau matyti jaunus dvidešimtmečius, kurie klauso mūsų muzikos. Kalbėjau su viena mergina Carfiff‘e (Velsas), ji sako, man smagu ir įdomu pamatyti gyvai tai, ką aš girdėjau būdama šešerių. Ir dar keisčiau buvo matyti tuos, kurie yra Cinerama fanai (kitas, švelnesnis Dave Gedge projektas, trys studijiniai albumai), nes jie dažnai sako, kad Wedding Present jiems skamba pernelyg triukšmingai ir aštriai. Na, yra kaip yra, mūsų fanai gan skirtingo amžiaus ir skonių.

Pabaigia groti pasirodymo svečiai Sattelites (dideli komplimentai jiems už savitumą bei autentiškumą, dar ilgai šūkaliojau „Policija Brauc!”…) ir iš kažkur prisikėlę Zig Zag (jokių komplimentų, įsivaizduokite nusibaigusį Šarą Mačiulį, spaudžiantį brolių Galagherių stiliumi) Scenoje jau renkasi Wedding Present. Jiems dar derinant gitaras netrukus įsimyliu jų bosistę, kurios suknelė, aukštaauliai ir pečius sverianti gitara atrodė išties pritrenkiamai. Koncerto pradžia mane kiek nuvylė, nes Davido Gedge intriga, jog galbūt šį vakarą bus kažkas ypatingo nepasitvirtino. Rygos koncertas?… Jis įpatingas jau vien tuo, kad čia niekada nebuvau ir, taip, šiandien paskutinis turo koncertas… tai reikėtų pažymėti. O ir man pačiam smalsu, ar žmonės čia žino, kas mes tokie esame?… Vėliau svarsčiau, gal tiesiog kaltas latviškos publikos santūrumas, gal jau labai vėlus šeštadienio vakaras, nes pirmas kelias dainas grupė atliko ne itin energingai. Tačiau kol aš niurzgėjau, jie įžiebė gražias krentančias šviesas, David Gedge perjungė „penktą pavarą“ ir paleido bloką iš smagiausių savo dainų. … Brassneck, Yeah Yeah Yeah, Everyone Thinks He Looks Daft, My Favourite Dress… Kažkas susiima už galvos, kažkas užsidengia ausis…Garso režisieriai suka rankenėles dešinėn, žmonės scenoje šluostosi prakaitą. Gitaristas vėl moja garso žmonėms, kad šie mažintų apsukas… Negaliu nepaminėti Davido grojimo stiliaus, akordus jis braukia tarsi bitė dūgztų. Buvo akimirkų, kai net nesimatydavo aiškių rankų judesių, kuriuos galėtų sekti akys. Šiandien mes grojame kitaip nei prieš dvidešimt metų. Kur kas greičiau, techniškiau, stipriau…galų gale aš dabar geriau dainuoju, mano balsas tapo geresnis, – pasakoja David Gedge. Tą patvirtino ir mūsų senieji nariai, kurie jau nebegroja grupėje. Pavyzdžiui mūsų pirmasis būgnininkas (Jaz Rigby), atėjęs į koncertą pasakė, kad „varom“ visiškai kitaip, nei tada, kai jis grojo kartu su mumis.

Koncertui įpusėjus užlipau į jaukios universiteto salės balkoną, čia galėjau pasimėgauti garsu bei reginiu. Nors neginkluotai ausiai Wedding Present dainos skamba kaip viena (kertantis ritmas, dvi šaižios gitaros, geležinis bosas ir stiprus žemas Davido vokalas), o ir reginiu grupė nepritrenkia, aš stebiuosi tuo natūraliu paprastumu, jaukumu, kurį girdžiu ir matau. Jie sugeba padaryti taip, tarsi sėdėtum amžiname Leeds‘o klube ir klausytum muzikos, kurios dėka šiandien turime tiek daug. Ką tik jie pabaigė My Favourite Dress ir aš jau svajoju, kad ją būčiau parašęs pats… David Gedge triukšmingame viešbučio foje susimąsto: Tam tikra prasme kiekviena mano daina yra asmeniška, tačiau istorijos jose paremtos nutikimais, kurie atsitiko kitiems žmonėms. Aš juos stebėjau, klausiausi jų, girdėjau pokalbių nuotrupas… Taip, tie žmonės man pažįstami, tai gali būti mano draugai, draugų draugai, draugių draugės… Aš tik stebėtojas, bandantis įsijausti į jų gyvenimus, problemas. Svarstau ką jie pasakytų ar padarytų atitinkamose situacijose…kartais matau du besipykstančius žmones, ir sakau sau „vau! reikia paklausyti, bus medžiagos dainai“. Čia jis nusijuokia ir pasakoja toliau: Kartais net „įsirašau mintyse“ jų pokalbius. Man išties įdomu kaip ir kokioje situacijoje žmogus pasielgs, ką pasakys. Aš iš karto rimuoju jų žodžius kuriuos girdžiu. Dar pagalvoju, ką to žmogaus vietoje sakyčiau aš, ką daryčiau, kaip elgčiausi?… Štai kaip apie David Gedge kūrybą atsiliepia John Peel: Berniukas Gedge rašo vienas geriausių meilės dainų per visą rokenrolo istoriją. Galite su manimi dėl to ginčytis, bet teisus esu aš, o ne jūs.

Kol kompanija scenoje toliau tęsia greitais besikeičiančiais tonais ir pustoniais, kaskart įstoja iš prieštakčių, o būgnininkas kala sinkopėmis, susimąstau kuo ši grupė skiriasi nuo tų daugybės „next best thing“. Davidai, ar šiais laikais vis dar egzistuoja tokie dalykai kaip indie, alternatyva? Įdomus klausimas, – jis susimąsto. Žinai, gana keista, visi neva grįžta prie tų pačių šaknų, ypač Britanijoje. Visi nori skambėti kaip iš aštuoniasdešimtųjų… indie šiandien? Alternatyva? Aš net ir nežinau. Kai pradėjome, patys organizavome albumų leidybą, turėjome savo kompaniją, tačiau šiandien… tai, ką reikėtų vadinti indie…, – Davidas užsikerta. Dabar tos grupės kitokios… viskas susipainioję. Nors jie skamba kaip indie, tačiau priklauso didelėms kompanijoms, daro tai, ką jos sako. Gana komplikuota situacija. Šiais lakais turime galybę įrašų kompanijų, internetą ir taip toliau… Iš tiesų negalėčiau pateikti vieningo atsakymo. Nuoširdžiai.. net nežinau, – abejoja David Gedge. Klausiu toliau: O tu? Ar laikai save indie legenda, pranašu? Taip, – jis garsiai nusijuokia. Stabteli prieš atsakydamas. Galų gale, jei tame reikale išbūni dvidešimt metų, žmonės mato tave plakatuose, albumų viršeliuose, jie sako, va, legendiniai Wedding Present… Mane šiek tiek erzina jaustis tuo „legendiniu“, bet manau man verta tęsti šitą veiklą… Ir jei prieš dvidešimt metų mes buvome tik dar viena nauja grupė, tai šiandien jau esu užsitarnavęs žmonių susidomėjimą ir pagarbą. O jei staiga nebegalėtum groti?, – provokuoju. Jei negalėčiau daugiau groti, tikrai būtų ką veikti. Galvoju apie knygą, poezijos leidinį, filmą… Manau galiu padaryti gerą filmą. Galėčiau gaminti pop muziką, būti didžėjumi radijo stotyje…ir dabar viso šito darau po dalelytę, negaliu vien tik groti, kita veikla taip pat įtraukia. Antra vertus, bėga ir laikas… jei man kas prieš dvidešimt metų būtų pasakęs jog sėdėsim čia, Rygoje, ir kalbėsimės, būčiau pasakęs na jau, aš tuo metu jau tikrai būsiu miręs, – vėl nusijuokia Davidas.

Žmonės scenoje nors jau kiek pavargę, atiduoda paskutines jėgas baigiamajam turo pasirodymui, valosi prakaitą ir netrukus tylomis patvirtina žinią, kad jie niekada negrįžta bisui. Viskas, skirstomės. Jauki muzika, jaukioje vietoje. Garsi ausims ir kaip tik neprigirdinčioms sieloms. Tiesą sakant netransliuoju jokios žinios, – sako Davidas, tik dalinuosi. Nesu iš tų kurie sako kaip ir ką kiti turėtų daryti. Tiesiog pasakoju istorijas ir girdžiu įvairių reakcijų. Vieniems tai pakeičia gyvenimus, o kiti tiesiog klausosi dar vienos geros dainos. Stengiuosi vengti reakcijų, nes manau yra pavojinga kažkam kažką liepti daryti kitaip. Taip, noriu kad žmonės, manęs klausantys, kažkaip kitaip jaustųsi, kad atsirastų ryšys tarp jų ir mano papasakotos istorijos. Man labai įdomi ši bendravimo dalis, būtent ryšys, žmogiškumas. Šiuos žodžius Davidas jau patvirtino dar ryte sutartu laiku ateidamas pasikalbėti ir nuoširdžiai atsakinėdamas į nepažįstamo žmogaus klausimus.

Mergina, pardavinėjusi marškinėlius renka gitaras, kažkur aidi šūksniai, kažkas aiškinasi su apsauga, dar kažkas plekšnoja Davidui per petį. Jis santūriai šypsosi, dėkoja. Šiandien mūsų buvo nedaug ir mes greitai išsilakstysim po snigti pradėjusią Rygą… Jaučiuosi prisilietęs prie indie ištakų. There‘s something always left behind.