ALISTAIR MACLEOD „Menka bėda, jeigu…“

Ko gero, mauktelsiu dar vieną alaus. Mes čia – ne tam, kad gyventume ilgai, o tam, kad gyventume smagiai.

Pagaliau! Pagaliau po ilgo trūnijimo vienos leidyklos stalčiuje ir kitų leidyklų pasipurtymų Kanados literatūros stabo Alistairo MacLeodo „Menka bėda, jeigu…“ (orig. No Great Mischief) lietuviškas vertimas išvydo dienos šviesą Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos lentynoje. Toks jausmas, kad vertėja Violeta Tauragienė turi per gerą uoslę per daug gerai mūsų skaitytojams literatūrai. Tokiai, kuri vertingesnė už auksą, tik blogai, jog tie auksiniai puslapiai nededa auksinių kiaušinių leidykloms. Vienok situacija ne nauja ir apie tai jau kalbėta, perkalbėta, tad lieka tik pasidžiaugti, jog ne visus gąsdina komerciškai pasmerktas leidinys. O „Menka bėda, jeigu…“ toks yra nenuginčijamai – auksinis ir pasmerktas.

Šį, dešimtmetį rašytą kūrinį, perskaičiau ne vienu atsikvėpimu ir užvertęs paskutinįjį puslapį, prisipažinsiu, nežinau, ar kam iš pažįstamų noriu parekomenduoti. Sunki ši knyga. Ne sudėtingo audinio, o slogaus turinio. Sunkiai nuryjamo. Ir dabar tebestovi stiklo vatos gumulu gomuryje. Ir šildo, ir graužia. Kaip tas posakis – Niekada nepalik bėdoje savo kraujo.

Pamenu, tik pradėjęs skaityti (gal buvau įveikęs kokį pusšimtį puslapių) vertėjai rašiau, kad kol kas nelabai įsivažiuoju, kad tie epiniai šeimos ar giminės reikalai jau tiek visur aprašyti, kad vargu ar ką naują tas kanadietis beišspaus, kad kol kas skaitymas vietomis primena būseną, kildavusią mokykloje po privalomų tekstų, kur pagrindinis dėmesys skiriamas kaimo panoramai ir žvarbų rytą žagrės padaromai vagai, iš vidaus garuojančiai būsimo derliaus kvapu. Šitų žodžių ir dabar neatsisakau. „Menka bėda, jeigu…“ tikrai yra iš Škotijos į Ameriką atplaukusių raudonplaukių geilų klano poros šimtų metų istorija, tik be konkrečių datų, be nuoseklios chronologijos, lyg prisiminimai, lyg nuotraukų albumo vartymas, lyg senus laikus prisimenančių šeimynykščių pokalbis (taip ir knygoje pateikiama Makdonaldų giminės saga). „Menka bėda, jeigu…“ tikrai nėra daugialypių mirčių ir gimimų kronika, nėra ir nepakartojamos meilės romanas. MacLeodo pasakojimas kietas kaip akmuo, kaip ta lietuviška žagrė, pjaustanti arimus, tik iš MacLeodo vagų sunkiasi ne mėšlo kvapas, o su žemės spalva susiliejusių šachtininkų sūrus prakaitas ir kraujas, kurių apsuptyje tu esi priverstas išklausyti brutalią, nepatogią tiesą, išrėžiamą tiesmukai, be apylankų, nors ir su atminčiai sudrumsti ir gyvybei įkvėpti reikalingomis menkiausiomis detalėmis iš anuomet nutikusių įvykių. Ir nesvarbu, ar tai būdavo kiek džiugesni paveikslai iš ypatingų Kalėdų, ar pirmykščius laikus primenantis elnio skerdimas, ar žemės draskymas dinamitu. Rašytojas rašo poetiškai, tačiau tuo pačiu kietai, vyriškai, šiurkščiai, nesismulkina su žodynu, vietomis, net sakyčiau, perlenkdamas lazdą su palyginimais.

Clann Chalum Ruaidh nariai užguldavo į akmenį įremtus gręžtuvus, o drėgni besisukantys jų grąžtai tą akmenį paversdavo pilkomis vandens seilėmis, trykštančiomis iš tų skylių it nesiliaujančios vandeningos spermos srovės arba skystas, glebus cementas.

MacLeodas nesistengia šokiruoti, nekuria nerealių, fatalizmu paženklintų (kaip mėgstama epinėse knygose) scenų. Aprašomi dalykai žemiški, tikri, teisingi, sukurpti iš kertinių gyvenimo pamatų, o visuma persunkta kažkokios ašarą spaudžiančios širdperšos, liūdesio, uždarumo, tokio nesvetimo ir lietuviui. Nesvetimo, tik nenorimo pripažinti. Matyt, todėl ši knyga nusėdo man taip giliai ir kaip būna su per jautriai stygas užgavusiais dalykais – primiausia norisi juos neigti, užblokuoti, neafišuoti, pasilikti tik sau. Ir tik nugyvenus kurį laiko tarpsnį ištrauki tą dalyką kaip didžiausią paslaptį, kaip išminties persisunkusią pamoką. Kažkas panašaus man vyksta su „Menka bėda, jeigu…“, kurią kol kas norisi pasinešioti savy, pabrandinti, sulaukti tinkamo laiko, situacijos, kai galėsiu iš atminties pacituoti MacLeodą: „Visi mes geresni, kai esam mylimi“.

PS. Menka bėda, jeigu nesupratote apie ką aš čia…

—–

Informacija apie knygą: romanas, iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė, 280 p.- ISBN 978-9986-39-853-0

2 komentarai apie “ALISTAIR MACLEOD „Menka bėda, jeigu…“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.