„Tikras deimantas visada turi inkliuzų. Tikras deimantas nebūna tobulas”.
Prieš pat vasarą knygynuose pasirodė Anthony Doerr romano „Neregimoji šviesa” lietuviškas leidimas, kuris gaiviai melsvu viršeliu, papuoštu skambiomis antraštėm apie 2015-aisiais gautą Pulitzerio premiją, taip ir prašosi iš lentynos į atostogų krepšį. Neatsilaikiau ir aš, nors knygos svoris 543 puslapių, o ir tematika nežadėjo lengvo nešulio į paplūdimį, bet ko nepadarysi vardan geriausio metų grožinės literatūros kūrinio, leidyklos marketingo specialistų pavadintu „vasaros perlu”.
Amerikiečių rašytojas Anthony Doerr lietuviams mažai pažįstamas, nors ne nuostabu – dešimt metų rašytas romanas „Neregimoji šviesa” (orig. „All the light we cannot see“) yra pirma jo knyga pelniusi tiek apdovanojimų, kritikų dėmesio, bei pirmoji išversta į lietuvių kalba. Tai knyga apie Antrąjį pasaulinį karą, apie žiaurumo apraiškas jame, apie deimantus ir jūros sraiges, apie radijo imtuvus, vienai dienai suvedusius du jaunus žmones liepsnojančios žemės ir padangių fone, o šviesa knygos pavadinime simbolizuoja herojų jausminę būseną, kuri ne visada regima pilka akimi.
Ne, tai romanas ne apie meilę, o apie žmogiškumą ir moralę, kuriuos karo metu nelengva išsaugot, gimus vokiečiu ir tapus vienu iš milijoninės Fiurerio kariaunos sraigtelių. Kartais reikia nueiti ilgą kelią, jog suvoktum, kad viskas, kuo tikėjai, tėra tik kažkieno į smegenis pripūsta idealoginė migla, visiškai neturinti nieko bendro su tuo, kas tu esi iš tiesų. Bet ar žmogus turi teisę rinktis kuo ir kur būti? Vienas iš knygos herojų sako nebetikįs „kad gyvenimas priklauso jam”. Ar tikrai? Ar šaudyti į nekaltus vaikus, paklusti įsakymui, verčiančiam žeminti ir žaloti savo bendražygius, žaginti prieglaudos nepilnametes mergaites, atimti maistą iš badaujančių, ir yra tos vertybės, dėl kurių kasdien mūšio lauke rizikuojama sava gyvybe? Ar teisinga ką nors daryti tik todėl, kad visi kiti taip daro? Tokius ir panašius klausimus karo metu sau kėlė ne vienas nacių armijos kareivis. Tokią karo beprasmybę ir mažų žmonių tragedijas mūšių fone įtaigiai ir vaizdingai „Neregimoje šviesoje” rutulioja Anthony Doerr.
Viena iš pagrindinių romano herojų – neregė mergaitė Mari Lora, našlio, Paryžiaus gamtos muziejaus apsaugos viršininko duktė. Mergaitė dienas leidžia skaitydama brailio raštu parašytą Žiulio Verno knygą „Dvidešimt tūkstančių mylių po vandeniu” ir atmintinai kaldama gatves, išraižytas miniatiūriniame mediniame miesto makete, kurį pagamino tėvas, kad dukra nepaklystų. Prasidėjus karui tėvas su dukra yra priversti palikti Paryžių ir ieškoti prieglobsčio Saint-Male, atsiskyrėlio dėdės Etjeno erdviuose namuose prie jūros.
Paliekant Paryžių Mari tėvui buvo patikėta slapta užduotis – iš muziejaus išvežti ypatingai vertingo deimanto „Liepsnų jūra” kopiją, kuri, pasak legendos, turėtojui suteikia nemirtingumą, o artimiesiems užtraukia nelaimes. Įsibėgėjus karui Mari tėvas dingsta, kartu pradangindamas ir penkių Eifelių vertės brangakmenį. Nacių lobių ieškotojai leidžiasi į detektyvinę kelionę, o Mari auga ir bręsta apsupta dėdės Etjeno knygų, pasakojimų, kasdienių pasivaikščiojimų pajūriu, su viltimi vieną dieną sulaukti tėvo.
Tuo pačiu metu Vokietijoje, vaikų prieglaudoje gyvena berniukas Verneris su sesute Juta. Kartą jie atsitiktinai suranda sugedusį trumpųjų bangų radijo imtuvą. Verneris domisi elektronika, tad netrunka aparatą sutaisyti ir kartu su sesute ima klausytis laidų, vedamų nepažįstamo prancūzo. Berniuką pakeri paskaitos apie šviesą, spalvas, mokslo pasiekimus, taip kaip kitoje šalyje gyvenančią Mari pavergia Žiulio Verno knygos. Vėliau paaiškės, kad tai buvo Vernerio gražiausios gyvenimo dienos, kai pakako „virvutės, metalinio strypelio, vielos ir balsų per radiją, siūlančių stakles svajonėms austi.”
Vernerio aistra mokslui ir radijo mechanikai atveria jam duris į prestižinę nacių karo mokyklą ir galimybę tarnauti Vermachte,- t.y. gaudyti nelegalias radijo bangomis siunčiamas partizanų žinutes. Diena po dienos Verneris vis labiau ima suvokti savo darbo reikšmingumą, kaip jo vykdoma veikla paliečia šimtų žmonių likimus, kol vieną naktį radijo bangomis jis išgirsta kai ką netikėto.
Knygos struktūra sudaryta iš dviejų herojų gyvenimų, prisiminimų, pinamų su dabartimi. Anthony Doerr konstruoja romaną iš stebuklinių pasakų, legendų, mokslinių pasiekimų, gamtos pasaulio ir Antrojo pasaulinio karo subtilybių, kurios paliečia paprastus žmones, vaikus. „Neregimoji šviesa” parašyta gražiai ir labai emociškai, kai kuriose skyriuose gerklę užgniaužia ašaros (pvz.,.skyriuose apie žiaurių susidorojimą su Vernerio draugu Frederiku, kuris nusprendė nacių mėsmalėje nusprendžia išlikti savimi). Doerr yra vienas iš tų rašytojų, kurio puikus pasakotojo talentas kompensuoja stiliaus nepakankamumą. Knygos ne tik sakiniai, bet ir visi skyriai – trumpi ir taiklūs, autorius daug dėmesio skiria detalėms, bet knyga man pasirodė ištęsta ir atomazgą pasiekiau jau beveik žiovaudama. Dar vienas knygos trūkumas – per daug stereotipinis „blogiuko” deimanto seklio Fon Rupelio paveikslas, na, toks… iš pasakų, kuriose gėris visada nugali blogį. Apskritai, liko įspūdis, jog šią knygą būčiau neblogai suskaičiusi būdama kokių 10-12 metų, nes „Neregimoji šviesa” savo stiliumi, žanru priminė vaikystėje skaitytas nuotykines knygas ir neseniai skaitytą Karlos Ruiz Zafon knygą „Vėjo šešėlyje”, nors pastaroji paliko daug didesnį įspūdį.
Tad galutinis verdiktas – „Neregimoji šviesa” patiks tiems, kam patinka detalių kupinas pasakojimas su istoriniu ir moraliniu kontekstu bei trilerio siužetu. Tai tikrai puikus skaitalas savaitgaliui, bet tikrai nerekomenduočiau „kažko išskirtinio” medžiotojams.
