Štai pradžiai keli klausimai. Kaip atrodėt prieš gimdami? Kaip atrodysite pomirtiniame gyvenime, nepriklausomai nuo rasės ar spalvos?
Don’o DeLillo romanas „Baltasis triukšmas” savo laiku ganėtinai patriukšmavo, gavo 1985-ųjų JAV nacionalinę knygų premiją ir pateko ne į vieną geriausių praėjusio amžiaus knygų sąrašą. Ar veik po keturiasdešimties metų jis dar gali skalambyti aukštomis natomis? Ano meto postmodernistinė visuomenės kritika aktualumo neprarado, nors šiandienos įrankiai, matyt, turėtų būti kitokie – televiziją ir radiją pakeistų internetas bei mobiliakai, o hitlerizmą – putinizmas (sunku suprasti, kodėl tokios aktualizacijos nepadarė Noah Baumbach romano ekranizacijoje), bet mirties baimė ir egzistencinis nerimas niekur iš akiračio nepasitraukė.
– Kaip jautiesi? – paklausiau. – Sakyk tiesą.– O kas ta tiesa?
Romanas piešia lyg ir sėkmingą amerikietišką šeimos gyvenimą. Džekas Glenis ir Babetė gyvena su keturiais vaikais. Abiems tai ne pirmoji santuoka, abu turi ir atžalų iš ankstesniųjų santykių, bet vienas kito palaikymas, materialinis priteklius, dvasinis ryšys lyg leidžia teigti, kad šeimyninė kasdienybė spinduliuoja gyvenimo pilnatve ir prasmingumu. Ir, rodos, per gerą šūsnį puslapių nieko ypatingo pagrindiniams kūrinio herojams nenutinka, tačiau mažos smulkmenos lyg sniego kamuolys rieda nuo kalno ir visus supantis informacijos perteklius, vartotojiškumas, reklamų brukami gyvenimą lengvinantys daiktai, nepastebimai uzurpuoja ne tik buitį, bet ir būtį, prekybos centrus, užpildo eterį televizijoje, radijuje ir žmonių galvose. Nesunku visą tai mintimis persikelti į šiandieną ir gauti socialinių laikų rinkimo ar kasmet vis išleidžiamo naujo iPhono euforijos analogiją.
– Tu vienintelis mano pažįstamas pakankamai išsilavinęs žmogus, kad paaiškintum?– Ką?– Ar iki televizijos žmonės irgi buvo tokie durni?
Greta šios temos autorius įterpia mirties baimę, kurią herojai, Džekas ir Babetė, vienas kitam iš pradžių romantizuoja, vienas per kitą projektuodami, kad numirs anksčiau už kitą. Tačiau tiesa yra daug tamsesnė ir ta baimė abu veikėjus nuveda neprognozuojamais klystkeliais, kuriuose geriausiai atsikleidžia jų tikroji prigimtis. Autorius tartum sako, kad žiniasklaidos formuojamas turinys ir technologijos kuria tokią tuščią prasmės realybę, kurios vartotojas tampa priklausomas nuo tokio triukšmo, kuriame nebėra vietos ir laiko mirčiai. Nors būtent ji ir jos baimė yra tas egzistencinio nerimo variklis, kurio akivaizdoje galime prablaivėti, ištrūkti iš baltojo triukšmo gniaužtų.
– Dabar šiurpinantys duomenys jau patys tapę verslu. Įvairios firmos konkuruoja, kuri labiau mus išgąsdins.– Turiu jums naujieną,- atsakė jis. – Paveiktos radijo dažnių bangomis, baltosios žiurkės smegenys išskiria kalcio jonus. Ar kas nors iš čia esančių supranta, ką tai reiškia?
DeLillo literatūrinis audinys nesudėtingas, minimalistinis, kartais fragmentiškas, lyg nukandantis kokią sceną, gebantis reikiamu momentu išmesti ir ironijos bei absurdo kortą, įpinantis kokią gyvenimo vartojimo instrukciją ar mokslinių faktų. Pasakojimas nukreiptas į išorinius personažų veiksmus, tačiau tai skaitytojui netrukdo pasidaryti vidinio pasaulio išvadas. O labiausiai man surezonavo romane vis augančio nerimo atmosfera, kurianti tokį nepaaiškinamai vis pasąmonėje didėjantį siaubą: atrodo tuoj tuoj nutiks kažkas beprotiško, apokaliptiško, neracionalaus. Ir užvertus paskutinį puslapį supranti, kad taip ir nenutiko nieko kingiško, pabaisa nepasirodė, bet tas patirto nerimo šiurpas niekur neišsisklaido. Greičiausiais dėl to, kad supranti, jog užvertus knygą ta realybė niekur nedingo iš paties gyvenimo, jog tas siaubas visą knygą buvo su tavimi, tik nesugebėjai iškart atpažinti.
PS. Yra kas kolekcionuoja tokius faktus – romane minima ir Lietuva.
