Pagaliau viskas. Viską, kas šiai dienai „Ledo ir ugnies giesmės“ cikle suguldyta, perskaičiau. Ir ką? Ir nieko. Sustojome pakelyje į kažkur. Užlipome ant kalno, nors ne – jau reikia sakyti, jog riedame žemyn, šaltyn. Gi, ateina žiema.

Iš esmės nieko naujo pasakyti vien apie knygą „Po puotos” neišeina, nes tai ta pati „Šokio su drakonais” sudėtinė dalis.

Žinoma, turime dar vieną pabaigą, sulig kuria galima daryti tam tikrus pareiškimus.

Pavyzdžiui: kad pagrindinių herojų galvos ritasi nebe taip sparčiai. (Nieko keisto – nedaug tų pagrindinių belikę).

Kad (vėl) tam tikri gyvi veikėjai gauna per mažai dėmesio, lieka kažkur, lyg tarp dangaus ir žemės, o vietoj jų įvedamas ne vienas naujas personažas, su kuriuo skaitytojui vėl reikia susigyventi.

Kad fantasy reikalai niekaip neįsibėgėja.

Kad jau GRRM stilius darosi pažįstamas ir kiek erzinantis gebėjimu svarbiausius siužeto posūkius perteikti vienu sakiniu, kai prieš tai blevyzgos liejasi puslapių puslapiais.

Tie „kad” kelia skaitytojui savotišką nuovargio pojūtį, kurį, matyt, pajuto ir kritikai, paskutinėms ciklo knygoms skyrę mažiau liaupsių. O Martinas, manau, žino, kas jo fanatikams patinka ir stengiasi pateisinti lūkesčius sugriaudamas visas jų iliuzijas. Tą jis geba daryti meistriškai. Kaip niekas kitas. Ir už tai turime teisę ant jo pykti.

Žodžiu, kiek pykstame ir ritamės nuokalnėn, sulipdytoj iš ledo ir ugnies, o besirisdami galime užmatyti horizontą, kuriame slypi ir pačių pradžia.

Uf, kai pagalvoju, kiek nuo ciklo pradžios visko nutiko. Tie 3000 (apytiksliai) puslapių verčia nusibraukti prakaitą ir padėkoti dievams, kad galva vis dar kabo ant pečių. Ir norisi krizenti prisiminus pirmąjį tomą, „Sostų žaidimus”: buvau tikras, jog Branas pasveiks ir viską prisimins, jog Edardą kažkas išgelbės ir šis pats ketvirčiuos visus Lanisterius, kad Vintefelas stovės per amžių amžius ir taip toliau, ir taip toliau. Nė sapne nesapnavau, kad „Giesmės” dainius įvykius pakreips į tokius armagedonus, kurie nesibaigia ir „Šokyje su drakonais”. O GRRM ir šokdamas nesismulkina – ir šįkart duria ašmenimis vienam iš pagrindinių (ir, mano ankstesniu supratimu, turėjusiu prisidėti prie lemiamo finalinio epilogo) veikėjų. Dėl šito, oi, kaip ima siutas, taip ima, kaip niekada. Verčiau jau būtų po velėna pakišęs patį Kipšą ar drakonų raitelę. Nors… dar gal ne viskas prarasta, gi peiliai subesti, o kraujas neišbėgęs…

Ateina žiema.

Apsimuturiuojame skarmalais ir laukiame jos pasirodant.

PS. O serialo kūrėjai – šaunuoliai, nes pagaliau (5 sezone) nusprendė kiek nutolti nuo knygos puslapių. Iš karto tapo įdomiau. Ir smagiau, nes žinai, kad sekanti serija atkeliauti turėtų ateinantį balandį.

—-

Skaityta iš: Šokis su drakonais : [romanas] / George R.R. Martin ; iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė. – Vilnius : Alma littera, 2015. – D. 2, Po puotos. – 513, [5] p. – (Ledo ir ugnies giesmė ; kn. 6). – ISBN 978-609-01-2075-0