GERARD DE VILLIERS „Ginklai Chartumui“ / GEORGES SIMENON „Komisaro Megrė vagis“

Tik pas mus taip būna: ant viršelio nurodytas vienas autorius ir vienas kūrinys, o viduje randi du. Beveik kaip patarlėje: vienu šūviu du… Gerai, kai tas šūvis nurauna du viršelyje nurodyto autoriaus kūrinius – priimu kaip bonusą. Bet, kai antrasis pasirodo esąs visai kito autoriaus romanas, užimantis didžiąją knygos puslapių, belieka suglumti ir trūktelti pečiais.

Vienok, nieko čia blogo. Šiuo atveju netikėtai viduje rastą prancūzo Gerard‘o de Villiers‘o romaną „Ginklai Chartumui“ (orig. Des armes pour Khartoum) būčiau mielai perskaitęs ir atskiroje knygoje.

Dar iš paauglystės pamenu, jog tokių išradingų ir žiaurių kankinimo scenų pas nieką kitą neteko skaityti, nebent Brajano Inio „Kankinimo istorijose“. Antroji į akis krentanti Villiers’o teksto sudėtino dalis – sekso scenos. „Atspalvių“ fanatikai neturėtų nusivilti – čia gumos niekas netampo, o iš karto eina prie reikalo. Taigi, šio prancūzo kūriniai – žiaurūs, seksualūs ir nestokojantys veiksmo romanai, kuriuose veikia ypatingas CŽV agentas, kunigaikštis Melkas (Malko Linge). Tokių nuotykinių knygų apie vieną ir tą patį superagentą Villiers’as prirašė virš pusantro šimto. Kai kurie šaltiniai teigia, jog tai didžiausia vieno rašytojo sukurtų knygų serija, kurią net Bondiadai, papildomai kitų rašytojų, dar vytis ir vytis. Nors lyginant su Flemingu, Villiers’o personažų charakteriams trūksta gelmės, plėtojimo, veiksmo vietos stokoja sau būdingos atmosferos, aprašymų (su Graham’u Greene’u lyginti būtų net nepadoru), bet prancūzas puikiai susuka intrigą ir neleidžia įtampai slūgti. Tad „Ginklai Chartumui“ kaip pramoginis skaitalai visai suėjo.

Kodėl Villiers’as atsidūrė vienoje knygoje su Simenonu? Gal kad abu prancūzai? Bet Simenonas gi belgas. Gal kad abu rašytojai be proto produktyvūs? Vienas savinasi apie 200 kūrinių, antrasis – net 500. Gal. Galima tik spėlioti. Vienas iš variantų dar buvo, jog tas pats vertėjas darbavosi, bet ir čia suklydau.

Beje, lietuviškai turime net du Simenono romano „Komisaro Megre vagis“ (orig. Le voleur de Maigret) vertimus – Danos Povilavičiūtės ir Jonės Ramunytės (pastarosios versija išleista „Žaltvykslės“ 1993-iaisiais). Skaičiau lygiagrečiai abu, maždaug porą skyrių. Ir pasilikau prie Povilavičiūtės teksto – nesu prancūzų kalbos specialistas, tačiau pastarosios eilutės bėgo sklandžiau, tolygiau. Ramunytė nėra prasta vertėja, tačiau, jautėsi, jog jai tai buvo pirmasis vertimo blynas.

Dar viena komisaro Megrė byla prasideda intriguojančiai – autobuse iš Megrė kelnių kišenės pavagiama piniginė, kuri kitą ryta kartu su kišenvagiu prisistato į komisariatą. Taip įžengiamą į istoriją, kurioje netrunka atsirasti ir lavonas, o toliau viskas kaip visada pas Simenoną – psichologija ir intensyvus gyvenimas uždarame įtariamų personažų pasaulyje.

Iki šiol jis tik prisilietė prie mažo pasaulio, kokių Paryžiuje yra tūkstančiai, dešimtys tūkstančių, susidedančių iš draugų, giminaičių, kavinės ar restorano lankytojų. Tie pasaulėliai formuojasi, traukiasi ir išnyksta, kad vėl susiformuotų kiti, daugiau ar mažiau vienalyčiai.

„Komisaro Megrė vagis“ – stiprus psichologinis detektyvas, įtikinantis, įtraukiantis, vienas iš Simenono geriausių, galintis įtikti ir ne tik Megrė fanams.

1 komentaras apie “GERARD DE VILLIERS „Ginklai Chartumui“ / GEORGES SIMENON „Komisaro Megrė vagis“

  1. Net nežinojau, kad dar šios Megre istorijos vertimas yra. Nors, ir nebuvau ieškojus tiesą sakant. Įdomu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.