GRAEME MACRAE BURNET „His Bloody Project”

Graeme Macrae Burnet – His Bloody Project, arba apie visuomenės teismą

2016 metais leidykla Contraband, kurioje tuo metu pilnu etatu dirbo tik du darbuotojai, išleido knygą „His Bloody Project: Documents relating to the case of Roderick Macrae“. Neįprastai parašytas romanas, pasakojantis apie Škotijos kalniečių (highlander) kaimo gyvenimą tapo tikra sensacija. Pirmieji 15 tūkst. knygos vienetų tuojau pat išparduoti, o pats romanas įtrauktas į 2016 metų Bookerio premijos trumpąjį sąrašą. Beje, jis taip ir liko perkamiausia tų metų sąrašo knyga. Kaip paaiškinti tokią kūrinio sėkmę?

His Bloody Project“ yra knyga mistifikacija, kurioje rašytojas G. Macrae Burnet’as pateikia savo išgalvoto giminaičio Roderick’o Macrae gyvenimo istoriją. Kūrinį sudaro ne vienas linijinis naratyvas, bet aštuoni skyriai, kuriuose iš skirtingų perspektyvų apmąstomas centrinis romano įvykis – pagrindinio veikėjo žiauri ir šaltakraujiška trijų žmonių žmogžudystė. Didžiausia savo apimtimi knygos dalis yra būtent pagrindinio veikėjo dienoraštis, kuriame jis papasakoja savo nusikaltimo istoriją. Rodis, kaip veikėją vadina kiti, yra protingas, gyvūnus mylintis ir savo šeimai atsidavęs jaunuolis. Tačiau jis gyvena kartu su žiauriai smurtaujančiu tėvu, o kaimo gyventojų akyse jis neteisingai yra laikomas keistuoliu ir sadistu. Tai skaitytojui papasakoja pats pagrindinis veikėjas, tačiau ar mes galime tikėti žudiko žodžiu? Tokį klausimą iškelia sekančios romano dalys, kurios pateikia prieštaringą pagrindinio veikėjo psichologinį paveikslą. Pavyzdžiui, viena iš knygos dalių parašyta kaip 19 a. mokslinis kriminologinis straipsnis, kuriame kaip tik nagrinėjamas Rodžio atvejis ir kur pastarasis yra įvardijamas kaip patologinis nusikaltėlis. Taigi šis romanas apsimetinėja „tikra istorija“, kurios istorinį autentiškumą įrodo knygoje pateikti tarpusavyje susiję dokumentai. Dėl tokio originalaus, J. L. Borgeso supaprastintą apsakymų intertekstualumą primenančio stiliaus nelengva suprasti, kas yra pagrindinis veikėjas – šaltakraujis žudikas, ar aplinkybių auka.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad visos romano dalys pasakoja tik apie pagrindinį veikėją ir jo nusikaltimą, tačiau juose nepastebimai naudojamos faktinės detalės skaitytojui kartu su žudiko istorija perteikia ir istorinį tų laikų pasaulį. Taip Rodžio dienoraštyje galima pastebėti 19 a. Škotijos kaimo kasdienybės ir buities aprašymą (ši knyga įrodo, kad apie kaimo gyvenimą galima rašyti įdomiai). Skyriuje, kuriame randame Rodžio psichologinės būklės įvertinimą, taip pat pašiepiamas to laikotarpio kriminologinio mokslo pseudomokslinis pagrindas. O paskutinis knygos skyrius aprašo D. Britanijos teismo sistemą. Be abejo, bet kuris geras istorinis romanas privalo remtis patikrintais istoriniais faktais, tačiau skaitant šią knygą tampa akivaizdu, kad „His Bloody Project“ nenori priklausyti kuriai nors vienai literatūrinei formai. Ne veltui rašytojas Benas Myers’as savo apžvalgoje rašo, kad šis romanas laužo skaitytojų snobišką žanrų perskyrą. Tai ne tik istorinis romanas, tai ne tik nusikaltimų romanas, tai ne tik psichologinis trileris. Ši knyga kaip tik išnaudoja literatūrinių žanrų begalybę.

Visgi tokio populiarumo knyga susilaukė ne dėl jame pateikiamų istorinių nuorodų, o dėl keliamų svarbių gyvenimiškų klausimų. Viena iš kūrinyje nagrinėjamų temų yra autoriteto klausimas. Rodžio kaimynas tampa kaimelio prižiūrėtoju ir atvirai pradeda terorizuoti pirmojo šeimą, kol galiausiai konfiskuoja jų žemę ir namus (būtent šis kaimynas vėliau tampa kruvino projekto auka). Taip žiaurus ir tironiškas tėvas praranda savo autoritetą, o todėl ir pats Rodis romano istorijai plėtojantis jam fiziškai pasipriešina. Taip pat autoriteto klausimas nepastebimai nagrinėjamas ir veikėjų pokalbiuose apie Dievą, o pats pagrindinis veikėjas paskelbia, kad tokio išvis nėra (prisiminkime, kad veiksmas vyksta 19 a. kaime). Taigi Rodžio projektas – rami ir šaltakraujiška žmogžudystė, tampa ir metafiziniu pasipriešinimu prieš Dievo įsakymą nežudyti. Romane taip nagrinėjama ir daugiau temų, tačiau šiuo atveju svarbu paminėti svarbiausią. F. Nietzsche’ė kartą sakė, jog jeigu norime teisti vieną žmogų, tai privalome teisti ir visą visuomenę. Juk be asmeninės atsakomybės taip pat egzistuoja ir visuomeninė atsakomybė už sukurtą bendrą pasaulį. Kiek nusikaltimų pagimdė socialinis neteisingumas? Beje, pats G. M. Burnet’as pripažįsta, kad jo romaną įkvėpė filosofo M. Foucault kūrinys „Aš, Pjeras Rivjeras, nužudžiau savo motiną, seserį ir brolį“, kuriame jau surinkti išties įvykusio nusikaltimo dokumentai, o Nietzsche’ė kaip tik buvo dvasinis M. Foucault mokytojas. Kūrinyje nagrinėjama nevienareikšmė atsakomybės problema kaip tik ir iškelia klausimą, į kurį skaitytojas turi atsakyti pats – visgi Rodis yra žudikas ar auka?

Tai nesudėtingas, gotiškai tamsus ir gilus romanas. Skaitydamas jį negalėjau suprasti, kodėl ši knyga prikausto dėmesį, juk aprašomas nuobodus 19 a. kaimo gyvenimas. Tačiau už viso šio paprasto fasado slypi pagrindinio veikėjo psichologinė transformacija ir sudėtingi gyvenimiški klausimai. Gal būtent tai ir tapo knygos sėkmės priežastimi – paėmęs ją į rankas skaitytojas gali gauti daugiau, negu tikėjosi.

Apžvalgos autorius Facebook

fb-share-icon

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.