JO NESBØ „Tarakonai“

Aš buvau įsitikinęs, kad vieninteliai vabzdžiai, kurie išgyvena mieste, yra tarakonai.

Taip byloja antroji Jo Nesbo knyga apie garsųjį Harį Hūlę.

Grįžęs iš Sidnėjaus (kas dėjosi ten aš jau rašiau „Šikšnosparnyje“), prisišniojęs Hūlė ištraukiamas iš prastos reputacijos baro ir išsiunčiamas į Bankoką tirti Norvegijos ambasadoriaus nužudymo. Žinoma, tiria ir ištiria, o kol prieina pragiedrulių bazę gauna porą smūgių į galvą, porą kulkų vienur kitur, bet viskas baigiasi „ilgai ir laimingai“.

Aišku, taip galima pasakyti veik apie kiekvieną kriminalinį skaitalą, bandantį derinti klasikinį kietąjį detektyvą su dvidešimt pirmojo amžiaus technologijomis, tačiau, jei trumpai – „Tarakonai“ buvo nuobodoki. Ir lemiamą vaidmenį čia suvaidino Johnas Burdettas, kurio Tailandas „Bankoko 8“ ir kitose knygose apie inspektorių Sončajų yra sodrus, tikras, egzotiškas, kitoniškas vakariečio akims, o Nesbo Bankokas yra prėskas, nejuntamas, paviršutiniškas, lyg nurašytas nuo kelionių gido, bet nepatirtas.

Iš esmės toks teiginys nėra teisingas, nes Nesbo Tailande lankėsi ne kartą, tačiau kai rašė „Tarakonus“ tai buvo tik pirmas kartas. O ir tas lankymasis buvo turistinio pobūdžio. Tad ir pats norvegas pripažįsta, jog „Tarakonuose“ tik panaudojo tajų pasaulio detales ir negalvojo apie visumos detalumą, kaip išmoko daryti savo kūriniuose vėliau, tad skaitytojui šios knygos visuma gali atrodyti kaip pateikta pirmą kartą į Bankoką atvykusio žmogaus akimis. Taip, būtent, taip ji ir atrodo, tačiau net būdamas Tailande tu supranti, kad vietiniai yra kitokie, kad jie nemąsto vakarietiškai, mato ir suvokia savą aplinką kitaip, nei žali atvykėliai. O „Tarakonuose“ būtent to trūko – visi personažai demonstravo ne budistišką tajų charakterį, o elgėsi kaip eiliniai vakariečiai. Sidnėjuje („Šikšnosparnyje“) toks vietinių elgesys dar nekliuvo už akių, tačiau „Tarakonuose“ tai yra duobė, iš kurios Nesbo nesugeba išlipti.

Neskaičiau vėlesnių Hūlės bylų, bet kaip supratau iš kitų atsiliepimų, vėliau jis kiek įnirtingiau ims girtuokliauti ir tai, matyt, duos skaitytojui daugiau džiugesio, nes išsiblaivęs Hūlė (o toks buvo veik visus „Tarakonų“ puslapius) stokoja šarmo ir darosi pilkas.

Kartais jam atrodydavo, kad alkoholis jam duoda daugiau naudos nei žalos.

Iš kitų atsiliepimų girdėjau, jog Nesbo daug geriau sekėsi Hūlę „įdarbinti“ gimtojoje Norvegijoje, tad duosim jam dar vieną šansą ir sekdamas chronologija imsiuosi trečiosios, jau senokai lietuviškai pasirodžiusios, istorijos apie Hūlę, pavadintos „Raudongurklė“. Tikiuosi ši knyga jau įtikins, kad Nesbo tikrai vertas tų daugybės liaupsių.

—–

Skaityta iš: Jo Nesbø „Tarakonai“, romanas,- iš norvegų kalbos vertė Rima Ciburevkinaitė. – Vilnius : „Baltų lankų“ leidyba, 2015. – 352 p.– ISBN 978-9955-23-880-5

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *