Pagrindinė Vakarų silpnybė yra ta, kad jie neturi kitų priemonių lojalumui užsitikrinti, išskyrus gerovę. Bet kas yra gerovė? Dar viena skalbimo mašina, didesnis automobilis, gražesnis namas? Visa tai nelabai koks penas sielai. Kas daugiau yra Vakarai, jei ne milžiniška universalinė parduotuvė? O kas gi linkęs mirti už prekybos centrą?

Antrasis panėrimas į britų rašytojo Johno Burdetto kriminalinį Bankoką buvo ne ką prastesnis, nei pirmasis.

„Bankoko tatuiruotė” netempia gumos, o sulig pirmaisiais puslapiais pristato neįprastą nužudymą viešnamyje, kurio pagrindiniai akcininkai yra Bankoko policijos viršininkas ir pagrindinio veikėjo, Karališkosios Tailando policijos detektyvo Sončajaus, motina. Viena iš paklausiausių viešnamio prostitučių nupjauna savo klientui, amerikiečiui farangui, jo pasididžiavimą, tačiau tai tik rezultatas istorijos, kurios pradžią Sončajus turi atkapstyti, nes „Klientų žudymas nėra naudingas dalykas verslui”.

Tokia paprastutė istorija tampa siūlo galu, kuris toliau veda skaitytoją per Bankoko ir Tailando egzotiškus kultūros ir kasdienybės užkaborius. Autorius trumpai užsimena ir pristato „Bankoko 8” aprašytus įvykius, tačiau, sakyčiau, tų užuominų pilnai pakanka tik mėgaujantis naująja Sončajaus byla. Norint turėti pilną santykių tarp Sončajaus, jo motinos, jo viršininko Vikorno ir kitų pirmoje knygoje sutiktų veikėjų paveikslą, reikia būti perskaičius ir „Bankoko 8”. Tokį vientisų linijų skirtingose knygose vystymą galima vertinti dvejopai: viena vertus, tai skatina skaitytojus toliau ryti vis leidžiamus serijos romanus, nes norima sužinoti ne tik kuo baigiasi eilinis tomas, bet – ir visas lipdomas paveikslas, kita vertus, toks rašytojų pasirinktas kelias verčia knygas skaityti chronologine tvarka ir tampa savotišku komerciniu triuku, vietoj vienos knygos skatinančiu perskaityti dar ne vieną ir ne dvi.

Nežinau, ką rašydamas pirmąją Sončajaus nuotykių knygą buvo sumanęs Burdettas, tačiau „Bankoko 8” buvo tinkamai sudėlioti visi taškai ir jokių „neužbaigtų reikalų” nebuvo palikta, o „Bankoko tatuiruotė” pagauna pirmoje knygoje pradėtą Sončajaus ir jo tėvo liniją ir palieka ją neužbaigtą, neužbaigtas lieka ir Vikorno bei kariuomenės vado konfliktas, Čanijos ir Sončajaus santykių ateitis taip pat lieka neaiški. Gal todėl autorius knygą užbaigia be taško: „(pabaigos nėra, taigi nėra ir taško)”.

Žavus budistiškas būdas parašyti paskutinįjį sakinį, kuris Sončajaus istorijoje nededa taško. O Burdettas šanuolis: „Bankoko 8” pateikė tokią didžiulę puokštę tajiškos (ir tajų gyvenimo būdo Vakaruose) kasdienybės ypatumų, jog atrodė, kad tęsinyje netikėtumų gali pritrūkti ar žodžių prasmingumas gali išblėsti. Bet nuogąstauti neverta – rašytojas randa temų, vietų, požiūrių, situacijų, kurie vėl nustebina, vėl leidžia atsidurti Bankoke, Tailande, Rytuose, vėl leidžia prisiliesti prie budistiškos pasaulio tvarkos ir leidžia sakinio pabaigoje nedėti taško

—–

Informacija apie knygą: [romanas] / John Burdett „Bangkok Tatoo”; iš anglų kalbos vertė Darius Kaunelis. – Vilnius : „Baltų lankų” leidyba, [2012]. – 367, [1] p. – ISBN 978-9955-23-565-1 (įr.)