KIM ECHLIN „Dingę“

Privalome kalbėti apie tai, ką jaučiame, o ne tai, ką turime pasakyti.

Šią knygą tu privalai perskaityti. Tada suprasi, koks tavo gyvenimas yra lengvas, laimingas ir patogus. Tada išsivalysi ašarų latakus, susiklijuosi plyšusią širdį ir atsimerksi nauju žvilgsniu. Tada užgims tavyje dar viena Tikra meilės istorija, kurią norėsi turėti savoje biografijoje. Dar viena gyvenimo istorija. Pasaulio dalelės, Kambodžos, istorija, kurią nešiosiesi ir nepavydėsi ją patyrusiems. Ir negebėsi apsispręsti, ar tikrai norėtum tikros meilės to meto Kambodžos žemėje.

Taip, kanadietė Kim Echlin pasakoja apie Kambodžą. Nuo 1975-ųjų iki 1993-ųjų. Tačiau pirma leidžia pasišildyti dviejų širdžių ir kūnų artumo skleidžiamoje šilumoje Monrealyje, kur vakarietė šešiolikmetė Ana sutinka Sirėjų iš Kambodžos ir dainuoja pagal Buddy Guy’jų I found a true love, indeed / Oh and it’s good to me. Jiems tikrai buvo gera. Jaučiau tai kiekvienoje eilutėje. Tik tai ilgai netruko. Netruko prasidėti tai, ką teksto pavadinimas taikliai vadina „Dingę“ (orig. The disappeared).

Puslapis po puslapio ir iš puslapių dingsta idilė, jis, ji, gyvenimo prasmė, gyvybės, žmoniškumas. Tai nesibaigiantis praradimų kamuolys, riedantis per kraštą, nuklotą dingusiųjų kaulais. Kartais jis žada atradimą, suteikia viltį, tačiau tai netrunka ilgai. Tas stiprus ir amžinas judviejų, Anos ir Sirėjaus, ryšys akina ir atrodo, atlaikys visus genocidus, okupacijas ir tariamas demokratijas. Iš esmės – atlaiko. Tačiau sumokėta kaina sunkiai protu suvokiama, ir – ne neįtikėtina. O tai žiauriausia.

Echlin nelaužia khmeriškų istorijų iš piršto, nors kai kam gali atrodyti, jog tie visi pora šimtų puslapių yra pagimdyti perlenkus lazdą, stengiantis sukelti siaubą, pateikiant kuo klaikesnes situacijas, bandant nupiešti pragarą žemėje, tačiau rašytoja nehiperbolizuoja, ji turėjo kuo remtis ir rėmėsi. Dokumentais, knygomis, spauda, kur išgyvenimai nebuvo lengvesni už jos pasakojamą.

Tai viena „Dingusių“ jėgos dalis. Kita slypi literatūroje. Romano tekstas be galo poetiškas, asmeniškas, intymus iki intymiausių žmogaus kūno kertelių, pulsuojantis lengvai erotiška aistra ir senolių išmintimi, persmelktu tikėjimu (Theravados budizmo).

Autorė nesilaiko įprastų, dialogams skirtų gramatikos taisyklių, visą tekstą pateikia kaip Anos prisiminimą, maldą, išpažintį, atsivėrimą, o tai daro pasakojimą dar įtikinamesnį, skaitytojas, rodos, gali jausti aplinką, matyti vaizdus, užuosti kvapus, išgyventi veikėjų būsenas.

Sukrečianti knyga. Tokių maža.

—–

Tuo būtų galima ir baigti, bet.

Pradėjęs skaityti šią knygą ne kartą keikiausi dėl vertimo ir dėl redagavimo bukumo. Norėjau mesti šalin ir eiti parūkyti. Arba pasigaminti lėlytes su vertėjos, redaktorės bei leidyklos vardais ir smaigstyti į jas adatas. Ir šį tekstą norėjau pradėti piktai, nuo įspūdžių apie lietuvišką „Dingę“ leidimą. Pavyzdžiui, tokiais pavyzdžiais: „Norėjai matyti
Badį Gajų, ragus ir priešakines gitaras.“ (15 psl.) Na, taip, horns gali būti ir ragai, bet bent logiškai pagalvokite, kokius dar ragus galima matyti ant scenos? Guy’aus? Gal būtų tiksliau valtornas ar tiesiog – pučiamuosius; arba „Pro šalį ėjo mergaitė su pilna sauja pkamalis“, „Tu įdėjai man į delną: tai pkačampa, tau.“ (84 psl.) – negi taip sudėtinga išnašoje paaiškinti, kas tas pkaa malis / pkaa champa. Akivaizdu, jog ne skaitytojas rūpėjo tai trijulei, kurią norisi adatomis badyti.

Kartais dalykai, pritraukiantys žmones vieną prie kito, yra tie patys dalykai, kurie juos atstumia.

Taip eilutė po eilutės susitaikiau su lietuviškais knygleidybos trūkumais, kurie romano esmės nepakeitė, o apie esmę, jau buvo aukščiau, iki brūkšnio.

Tad – šią knygą turėtų perskaityti visi. Tik nebūtinai lietuvišką leidimą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.