LIU CIXIN „Mirties pabaiga“

– Išgyvenimas savaime yra neįtikėtinai sėkmingas atsitiktinumas. Taip praeityje buvo Žemėje ir taip visados buvo ir yra žiaurioje Visatoje. Deja, kažkokiu metu žmonija susikūrė iliuziją, kad gyvenimas – natūrali teisė, kurios negalima atimti. Tai esminė jūsų pralaimėjimo priežastis. Evoliucijos vėliava šiame pasaulyje bus dar kartą pakelta, dabar jūs kovosite dėl savo gyvybės.

Trečioji trilogijos „Žemės praeities atminimui“ dalis „Mirties pabaiga“ apdovanojimų kiekiu ir reikšmingumu nusileido „Trijų kūnų problemai“ (laimėjo tik Locus Award), tačiau savo monumentalumu įrodė už ką Liu Cixin‘as yra vadinamas Da Liu – Didžiuoju Liu. Jeigu jis būtų kūręs praeitojo amžiaus viduryje, galėtų drąsiai pretenduoti į Didįjį fantastų trejetą – mano valia pakeistų Heinlein’ą.

Cixin’as „Mirties pabaigoje“ sava fantazija nunešė tiek toli, jog dabar ilgam nepavyksta sugrįžti į mūsų primityvųjį trimatį pasaulėlį. Atrodo, kad nuo idėjų gausos rašytojas tiesiog sprogsta, jog iš pradžių jas kiek pristabdė, taupėsi, ir galop, kad nereikėtų rašyti dar vienos knygos, viską išliejo trečiojoje. O paskutinioji knygos dalis, apie 60 puslapių, yra visiškas kosmosas, galaktika ir Visata, padauginti iš begalybės. Bent taip atrodo įveikus visą trilogiją, kurios epilogas nuo pirmojoje knygoje Kinijoje 1967-aisiais vykstančios Kultūrinės revoliucijos nusklendė į šiandienos futuristams neapčiuopiamas tolumas, savo užmoju primenančias gęstančias galaktikas Poul’o Anderson’o „Tau faktoriuje“, susitikimo su nežemiška civilizacija pražūtingumą Arthur’o C. Clarke’o „Vaikystės pabaigoje“ ir „Ramos“ serijos pasaulių keistumus. Tiesa, tas pabaigos sprogimas kiek ir suerzino tuo, kad jokios pabaigos ir nebuvo, kad nesudėtų taškų, užmestų intrigos meškerių palikta dar oi oi kiek.

„Mirties pabaiga“ daug mažiau, negu jos pirmtakės, šokinėja nuo vieno veikėjo prie kito – čia veik visą laiką siužeto galus laiko inžinierė Čeng Sin, kuri iš hibernacijos būsenos į vis mažiau svetingą pasaulį būna pažadinama per didžiausias žmonijos krizes, kurių paskutinioji datuojama 18 906 416-aisiais metais. Taip, visiška skaičių beprasmybė, kurioje telpa žmogiškaisiais masteliais nesuvokiamas laikas, tačiau Visatos esatyje tai – tik menkas mirksnis, nors jo pakanka Žemės ir visos Saulės sistemos, kartu su dvikojų civilizacija, pabaigai. Iki tol dar buvo mistiniai įvykiai Bizantijos imperijoje; pagaliau Saulės sistemoje pasirodę trisoliariečiai, kurių atstovė Sofonė surengė žmonijai tikrų tikriausią genocidą („Tikiuosi, jūs valgysite maistą, o ne patys tapsite maistu“); buvo pabėgimas iš Žemės, neįtikėtinos miestų konstrukcijos tamsiosiose planetų pusėse; buvo vieno žmogaus klaida, atnešusi pražūtį visai civilizacijai; buvo pasaka, kurioje paslėptus simbolius bandė įminti didžiausi žmonijos protai; buvo juodoji skylė narve ir kelionė iki kitų žvaigždžių… Žodžiu, ko tik ten nebuvo. O scena su apsivertusia siužeto perspektyva visiškai nurovė stogą: turiu omenyje tuos kelis puslapius, kuriuose nepristatomos civilizacijos biurokratas dainuodamas priima sprendimą išvalyti Visatą nuo Saulės.

Mūsų akyse žvaigždės atrodo kaip šmėklos;
Žvaigždžių akyse mes atrodome šmėklos.

Kartą Liu prasitarė, jog pradėjo rašyti ne iš meilės literatūrai, o iš meilės mokslui. Ir tai labiau negu akivaizdu: trilogijos (ypač antrojoje ir trečiojoje knygose) tekste mokslo ausys kyšo visuose fabulos posūkiuose, ir tik po to pasimato personažai, charakteriai, dialogai, teksto struktūra – jam daug lengviau būti metraštininku, pasakoti žmonijos, o ne individo istoriją. Ir jis tai daro taip meistriškai, jog tų individų visai nepasigendi, visą laiką sergi ne už konkretų veikėją, o už žmoniją, mokslo pažangą, mokslinę fantaziją, kuri leidžia skaitytojui pamatyti tai, ką mokslininkai tik nedrąsiai dėlioja teorijose, be praktinių įrodymų galimybės.

Liu Cixin’as ir jo trilogija „Žemės praeities atminimui“ yra absoliutus sci-fi grynuolis, kokių pasirodo tik kartą per dešimtmetį, kokių, kiek puslapių beturėtų, yra per maža. Jis turi savo unikalų pasakojimo stilių, kuris mokslą ir fantazijas supina į vieną ir viską pateikia kaip pramogą, kurioje nestinga nei prasmės, nei gylio. Tad nenorėti tokių knygų perskaityti, gali tik žmogus be fantazijos ir be mokslo.

fb-share-icon

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.