Mike‘as Resnick‘as, etatinis įvairiausių apdovanojimų už fantastinius kūrinius dalyvis, nėra retas svečias ir lietuviškųjų vertimų sąrašuose. Žinoma, vertimai ne tokie dažni, kaip norėtųsi, ir ne tų kūrinių, kurie verčiausi, bet meistras ir lengvą skaitalą sukurpia patraukliai.

Tokiems, Resnick’o neypatingiesiems, galima priskirti tetralogiją apie Našliadirbį, kurios trys dalys, praleidžiant paskutiniąją, prieš kelis metus išleistos „Eridano” – „Našliadirbys”, „Atgimęs Našliadirbys” ir „Pasveikęs Našliadirbys”.

Istorija spagetinio vesterno stiliumi sukasi apie Visatos platybėse siautusį galvų medžiotoją Džefą Naithauką, pramintą Našliadirbiu. Dabar jis jau šimtmetį miega giliuoju miegu ir laukia, kol mokslininkai sukurs vaistus, pajėgsiančius išgydyti kol kas nepagydomą didvyrį kamuojamą ligą. Bet Džefas pažadinamas dėl ir ateityje nedingstančios infliacijos: sukauptas anabiozei kapitalas tirpsta dienomis, vaistai dar neišrasti, bet teisininkai sugalvojo naują turtų padidinimo būdą – sukurti Našliadirbio kloną, kuriam būtų pavesta tam tikra pelninga užduotis. Ligonis sutinka, bet kai jį pažadina antrą kartą, sužino, jog pirmasis klonas mirė praėjus vos porai mėnesiui, bet jo neatsiklausus sukurtas antrasis klonas sėkmingai įvykdė savo užduotį ir pakeitęs vardą bei veidą slapstosi kažkur Visatoje. Geresnė žinia – vaistai išrasti ir šešiasdešimt dviejų metų vyriokas imasi įgyvendinti seną svajonę: pasitraukia į nuošalią, mažai apgyvendintą planetą, kur nusiperka sklypą, namuką ir atsipūtęs ūkininkauja, skaito knygas ir ieško pačios. Žinoma, suplanuota idilė trunka neilgai. Ankstesnės šlovės šleifas traukia prie pasveikusio Našliadirbio pulkus nuotykių ieškotojų, keršytojų ir galvažudžių, kuriems knieti legendą nuvaryti į kapus.

Tokie tad būtų trilogijos siužetų apmatai. O juose daug šaudymų iš futuristinių ginklų, tarpgalaktinių skraidymų po margiausias planetas, kovų su humanoidais ir ateiviais bei, suprantama, pagrindinio herojaus supermeniškumo vienam įveikti minias. Neypatingas pasakojimų linijas į priekį stumia charizmatiškas, senoviško sukirpimo (apie tai skaityti post scriptum citatose) pagrindinis veikėjas ir įmantrūs dialogai. Visos trys knygos sukasi toje pačioje lėkštėje su tais pačiais ingredientais, bet puslapiai bėga lengvai, greitai ir skaniai – lyg ilsindamas smegenis žiūrėčiau nepretenzingą kovinį filmą.

Šiaip būtų galima apie „Našliadirbio” seriją ir nerašyti, bet, kaip įprasta, „Eridanas” poroje minėtų knygų turi paslėpęs tam tikrų gėrybių: kalbu ne apie „Atgimusiame Našliadirbyje” spausdintą nevertą dėmesio Roberto Reedo apysaką „Garbės svečias”, o apie „Pasveikusiame Našliadirbyje” slypinčią Resnicko apysaką „Septyni žvilgsniai į Oldovajaus tarpeklį” (Seven Views of Olduvai Gorge), devyniasdešimt penktaisiais nusinešusią „Hugo”, „Nebula”, „Locus” ir pasakojančią apie grupelę ateivių archeologų, atvykusių į Žemę tirti save sunaikinusių žmonių istorijos ir psichologijos.Septyni epizodai iš Oldovajaus tarpeklio praeities (ir labai įtikinančios ateities, žvelgiant iš šiandienos skaitytojo perspektyvos), septynios žmonijos gėdos, septynios pagaulios miniatūros ir į meistriška kulminacija. To neturėtų praleisti net nemėgstantys fantastikos žanro.

ps. O čia žadėtoji citata iš „Pasveikęs Našliadirbys”:
– Knygų jau seniai niekas nebeskaito,- pastebėjo Kinošita.
– Aš skaitau.
– Juk tai kvaila. Kiekvieną knygą, kurią kada nors kas nors parašė, galima iškviesti į kompiuterio displėjų.
– Aš neturiu kompiuterio.
– Tuomet nusipirkime jį, kai kitą sykį važiuosime į miestą.
– Man nepatinka kompiuteriai. Mėgstu laikyti knygą rankose, jausti jos svorį, uosti kvapą.
– Ar žinote, kiek dabar kainuoja knygos?
– Pasienyje turiu tūkstančius knygų. Kone kiekvienoje planetoje, kurioje gyvenau. Artimiausiomis dienomis pasirūpinsiu, kad jas persiųstu čionai.
– Manau, mums vis tiek reikia įsigyti kompiuterį.
– Jis gali skaldyti malkas, sodinti gėles, kurti židinį?
– Žinoma, ne.
– Tuomet aš jo nepirksiu. Jis man absoliučiai nereikalingas,- nukirto Naithaukas.

ir dar viena:

„- Tu jau žinosi, kad seksas teikia pasitenkinimą – nepriklausomai nuo to, su kuo užsiimi, ir visoms moterims tarp kojų tas pat… kaip ir vyrams. Moteryje svarbiausia tai, kas glūdi jai tarp ausų. Štai kuo dera grįsti apsisprendimą, ar žudyti vardan jos drakoną, ar ne.”