SU TONG „The Boat to Redemption“, arba Froidas, perskaitytas Kinijoje

Sovietų Sąjungoje sekso nėra. Ši nuostata tapo jau praėjusios epochos truizmu. Tačiau ideologija taip lengvai nemiršta, todėl komunistinę estafetę dabar tęsia Kinijos Liaudies Respublika. O kaip sekso tema vertinama šiame proletaro rojaus kampelyje? Atsakymą galima pabandyti atrasti kinų rašytojo Su Tong‘o romane „The Boat to Redemption“.

Su Tong’as yra vienas žymiausių Kinijos rašytojų. 2011 metais jis buvo tarp pretendentų laimėti Man Booker International prize, o romanas „The Boat to Redemption“ apdovanotas Man Asian Literary prize. Pats autorius šį romaną įvardina kaip svarbiausią savo kūrinį. Knyga yra sukurpta iš kelių neatskiriamų naratyvų, o romano veiksmas vyksta Kinijos kultūrinės revoliucijos metu. Žmonių gyvenimus keičianti politinė tvarka kaip tik ir tampa pirma pagrindine knygos tema.

Romane pasakojama kaip nedidelio miestelio komunistų partijos vadas netenka savo vietos visuomenėje, todėl kartu su savo sūnumi jis išvaromas į baržose gyvenančią ir čigonus primenančią atstumtųjų bendruomenę. Kadangi partijos vado nuopolio priežastimi tapo jo paties nekontroliuojami seksualiniai potraukiai, tai savo sūnų jis bando išauklėti kaip paklusnų partijos narį. Būtent iš sūnaus, vardu Ku Dongliang’as, perspektyvos pasakojama romano istorija, o sūnaus ir tėvo santykis tampa antru svarbiu romano leitmotyvu. Tačiau į baržą atkeliauja ir tarp tėvo ir sūnaus įsimaišo maža mergaitė. Jos gyvenimo istorija, o taip pat Ku Dongliang’o pastangos atkreipti šios romano pabaigoje moterimi tapsiančios mergaitės dėmesį, yra trečia svarbi romano istorijos dalis.

Nors kūrinyje seksualumo tema nėra keliama tiesiogiai, nuolatos yra jaučiamas jos aktualumas. Nuo pat M. Zedong’o atėjimo į valdžią, kai 1949 metais buvo priimtas antipornografinis įstatymas, erotika Kinijoje yra tapusi nepatogiu klausimu. Seksas apskritai gali būti vertinamas kaip galimas politinio pasipriešinimo įrankis, šiuo atveju pravartu prisiminti seksualinę revoliuciją arba M. Foucault‘o kūrinį „Seksualumo istorija“. Todėl „The Boat to Redemption“ galima vertinti kaip neakivaizdžią politinės santvarkos kritiką.

Pats knygos autorius viename interviu pripažįsta, kad šiuolaikinėje Kinijoje daugelį dalykų reikia nutylėti, todėl jis aprašo ne įvykius, o žmones. Knygos veikėjams būdingas labai keistas elgesys. Jų dialogai remiasi alogiškais, Froido nagrinėtą sapno logiką primenančiais teiginiais, kai įteigiama, kad vagystė yra tik proletarinės kolektyvizacijos forma. Veikėjai naudoja kvailas cliché kaip „priešų klasės elementas“ (alien class element). O partijos vadovybei panorėjus, kiekvieno piliečio praeitis gali pasikeisti a la G. Orwello romane „1984 – ieji“. Tačiau tai tik išorinis romano kritinis fasadas. Daug svaresnė yra būtent implicitinė kritika, kuri pasireiškia per romano veikėjų santykius. Ku Dongliang’as iki romano pabaigos bando priešintis tėvo autoritetui. Ir nors jo tėvas yra visuomenės pasmerktasis, sūnaus maištas vis tiek sukelia aplinkinių žmonių neigiamą reakciją. Taip tėvo autoritetas virsta valstybės autoriteto simboliu. Ne veltui Ku Dongliang’as nuolatos jaučia iš tėvo kylančią kastracijos baimę. Psichoanalizės naudojami simboliai apskritai gali tapti geru romano interpretacijos raktu. Šiuo atveju prisiminkime, kad vanduo psichoanalitinėje teorijoje simbolizuoja pasąmonę. Taip veikėjo baržą supantis vanduo, o ir iš jo sklindantis kvietimas panirti į jį nurodo į perversišką pasąmonės prigimtį ir iš jos kylančius visuomenės moralei galimai prieštaraujančius norus. Ku Dongliang’as emocijos nuolatos reiškiasi tarp dviejų kraštutinių represinės baimės ir laisvės seksualumo polių. Galiausiai būtent seksualinė frustracija ir politinė bausmė vainikuoja pagrindinio veikėjo ir jo meilės objekto – merginos, atkeliavusios į baržą, santykį.

„The Boat to Redemption“ nepasižymi subtiliu stiliumi ar įspūdinga kalba. Todėl gali kilti įspūdis, kad vengdamas cenzūros autorius sąmoningai pasirinko tokį „less is more“ (daugiau yra mažiau) literatūrinį stilių. Tačiau, vertinant šį romaną, pravartu atkreipti dėmesį į pačios kinų kalbos specifiką. Jeigu kiniškame originale bus panaudoti trys hieroglifai „aš-baltas-šitas“, vakarų vertėjas sakinį turbūt išvers kaip: „aš manau, kad šis daiktas yra baltos spalvos“. Pačios kinų kalbos išskirtinumas verčia į šį romaną žiūrėti kaip į neįprastą, bet labai originalią maginio realizmo atmainą. „Skurdus“ stilius dar nereiškia banalios minties, turbūt todėl apžvalgininkas Yiyun’as Li laikraštyje The Guardian šį kūrinį pavadina „politine pasaka, kuri angliškai skamba geriau, nei originalo kalba“. Šio romano genialumas kaip tik slypi jo kalbiniame paprastume. Be abejo, nagrinėjant kalbinius niuansus, galima iškelti ir reprezentacijos klausimą – ar sąžininga pateikti psichoanalitinę rytų kultūros kūrinio interpretaciją? Kito rytų menininko, Pietų Korėjos režisieriaus Kim ki Duk‘o filmai leidžia atsakyti teigiamai. Kaip ir Su Tong’o, šio menininko kūriniuose pilna psichoanalitinių nuorodų – keliose filmuose veiksmas vyksta baržose, veikėjai dažnai elgiasi prieštaringai, tarsi skatinami iracionalių impulsų, o viename filme tiesiogiai rodoma kastracijos scena. Jeigu kada bus kuriama šio romano ekranizacija, tai būtent šis režisierius turėtų tai daryti. Tiek Kim ki Duk‘as, tiek Su Tong’as savo kultūrą reprezentuoja vakariečiams suprantamais simboliais.

Su Tong’o romanas „The Boat to Redemption“ yra sklidinas rytų estetikos bruožų. Paprastumas, spontaniškai besiplėtojanti istorija, veikėjų ir pasaulio natūralumas sukuria pasakojimą, kuris laužo mums įprastus vakarietiško romano standartus. O kiek dar knygoje liko nesuprastų ar nutylėtų užuominų… Kol kas tai geriausias šiemet mano skaitytas kūrinys.

(Dėkoju Justinai Adomaitytei už pagalbą rašant šią apžvalgą.)

0

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *