Škotų rašytoja Val McDermid už romaną „Undinių vilionės” gavo „Auksinio durklo” premiją, kuri sufleruoja, kad ir rašytoja, ir kūrinys turi būti šio to verti. Iš tiesų taip ir yra, tačiau iki kriminalinio šedevro toloka.

Knygos siužete verda išgalvoto miestelio policijos pastangos siekiant išsiaiškinti ir sučiupti žiauriai jaunus vyrus žudantį serijinį žudiką. Atsidūrusi aklavietėje policija pagalbon pasitelkia žudiko psichologinį portretą turintį sudaryti psichologą Tonį Hilą, kuriam visokeriopai gelbėja jauna inspektorė Kerolė Džordan. Apie šio tandemo tiriamas bylas po „Undinių vilionės” sėkmės McDermid jau parašė aštuonias knygas.

Romanas turi neprastą, intrigą palaikančią ir įtampą nuolat keliančią struktūrą – skaitytojas paraleliai gali sekti tiek policijos virtuvę, tiek žudiko kompiuterinį dienoraštį, kurie, kaip ir buvo galima nuspėti, prieš kulminaciją sueina į vieną tašką. Rašytoja išmano standartinio kriminalinio trilerio virtuvę, tačiau jai ne taip sėkmingai sekasi kurti personažus: daktaras Hilas, besinaudojantis telefonu seksualiniam gyvenimui paįvairinti, turi šiokio tokio žavesio ir paslapties, tačiau jo kolegė, policininkė Kerolė, visiškai neturi charizmos ir išskirtinumo. Kiti veikėjai, kaip ir pats maniakas, taip pat dvelkia šabloniškais dialogais, požiūriu, elgesiu, stokoja gyvumo. Tad po vienos knygos šių herojų sutikti kitoje bent man nebesinori.

Dauguma skaitytojų knygoje akcentuoja detalias ir ne silpniems nervams skirtas kankinimo scenas. Man jos ypatingumu nedvelkė – gal po neseniai skaitytų kruvinųjų „Sostų žaidimų” vaizduotė atbuko, o gal daug šiurpiau buvo prisiminti prieš dešimtmetį skaitinėtą ne grožinės literatūros kūrinį, Brajano Inio „Kankinimų istoriją”.

Žodžiu, laikui prastumti visai tinkamas skaitalas, tačiau visumoje „Undinių vilionės” atsiduoda pigesniu „Avinėlių tylėjimu”, kurie knygoje taip pat minimi, tik kažkodėl išversti „Eriukų tylėjimu” – net nupurto pagalvojus, kad vertėja neturėjo supratimo kas tie avinėliai ir su kuo valgomi. Manau, kad knygos žavesio dalį tikrai atima lietuviškas vertimas – blogiausia, kad vertėja nesivargino padirbėti su žudiko dienoraščiu, kurį rašančio asmens lytis buvo kertinis kūrinio akmuo. Knygoje, kur šmėžuoja nemažai transseksualų, transvestitų ir kitų lytinių mažumų, tai ypatingai svarbu. Suprantu, kad tai nelengva, nes anglų kalboje būdvardžiai nekaitomi gimine, tačiau šio galvosūkio nėra neįmanoma išspręsti. Tad jei kam angliškas tekstas slysta taip pat sklandžiai kaip lietuviškas, siūlyčiau „Undinių viliones” skaityti originalo kalba.

—–

Informacija apie knygą: romanas; vertė Paulina Kruglinskienė. – Kaunas : Jotema, 2007. – 332, [2] p. – ISBN 978-9955-13-123-6 (įr.)