WILLIAM GOLDING „Paveldėtojai“

1983-aisiais profesorius Larsas Gyllenstenas pristatydamas literatūros Nobelio laureatą Williamą Goldingą į apdovanojimo ceremoniją susirinkusiems postringavo, kad šio rašytojo knygos jaudina ir įtraukia, kad jas galima skaityti su malonumu ir joms nereikia ypatingų pastangų. Deja, negalėčiau taip besąlygiškai atsiliepti apie antrąjį rašytojo romaną „Paveldėtojai“ (The Inheritors, 1955), išleistą metai po garsiojo „Musių valdovo“. Taip, ir šis romanas patvirtina, kad tai literatūros meistro rankų darbas, bet jo skaitymas pareikalauja pastangų ir iki kabinančio įsitraukimo tenka nužingsniuoti nemenką kelią. „Paveldėtojus“ drąsiai galima įtraukti į sąrašą knygų, kurios paauglius atgraso nuo bet kokio skaitymo, panašiai kaip mūsų mokyklose buvusios, o gal ir tebesančios, privalomos novelės apie lietuviško kaimo dirvos priešaušrio metu skleidžiamą alsavimą.

„Paveldėtojai“ nuo pradžių nustebina skaitytoją įmurkdydami į sunkiai suvokiamą pasaulį, kuriame veikia neidentifikuojami padarai, gebantys aplinką apibūdinti per sodrią pirmykščių juslių puokštę. Vėliau supranti, kad patekai į priešistorinį pasaulį, kuriame stengiasi išlikti grupelė neandertaliečių. O tam išlikimo genui pavojų ima kelti nauja, daug karingesnė padarų rūšis – homo sapiens.

Romano siužetas gan nesudėtingas ir jis esminės rolės čia nevaidina. Skaitytojas įkurdinamas vieno neandertaliečio galvoje ir gali kartu su juo ragauti, uosti, matyti, girdėti, jausti. Tiesa, ne visada pavyksta susitapatinti su pirmykščio žmogaus bežodės komunikacijos pasaulėvoka ir mąstymo ribotumu. Tuo jis ir skiriasi nuo homo sapiens, kuriam Goldingas negaili strėlių. Homo sapiens rūšis knygoje, kur veiksmas vyksta prieš keliasdešimt tūkstančių metų, pavaizduotas su visa ir dabartiniais laikais turima ne pačių teigiamiausių bruožų puokšte. Autorius tų ypatumų nepateisina, nors leidžia suprasti, kad žmogaus suktumas, agresyvumas, destruktyvumas, barbariškumas, noras dominuoti, valdyti ir daugintis atėjo iš senų senovės, kartu su intelektualine jėga, smurtu, padėjusiais sunaikinti tiek svetimus, tiek savus. Romanas „Paveldėtojai“ tai aiškiai atskleidžia per savo fabulą. Šiandienos aktualijų priešakyje labiausiai sukrečia tai, kad Goldingas, pats dalyvavęs Antrajame pasauliniame kare, net jam pasibaigus nepalieka plyšio, pro kurį žmonija galėtų išsprūsti, nežada, kad bus kitaip, kad mūsų rūšies individai nebus kitokie, kad jiems nužmogėjimas, dar labiau – kitų nužmoginimas, gali būti išvengiamas. Kad tai nepriklauso nuo to, jog šiandien daug kam nebereikia kovoti dėl išlikimo maisto ir pastogės prasme. Vis tiek niekur nedings noras būti lygesniems už lygius, teisesniems už teisius ir tą savą teisybę žmogus, kaip blogio šaltinis, stengsis pasiekti visomis priemonėmis. Tad mes esame tik savo pirmtakų įgimtų blogybių paveldėtojai ir atviras klausimas, ar galime su tuo kažką padaryti?

Romaną išleido „Alma littera“, į lietuvių kalbą išvertė Eugenijus Ališanka – puikiai išvertė, poetiškai, kaip ir reikalauja kūrinio tekstas.

„Paveldėtojai“ kaip niekada aktualūs šiandien ir rekomenduotini tik brandesniam skaitytojui, kuriam nereikia aibės dialogų, o pasitenkinimas gali būti pasiekiamas ir iš literatūrinių paveikslų bei unikalaus tekstinio audinio.

fb-share-icon

2 komentarai apie “WILLIAM GOLDING „Paveldėtojai“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.