Kreivą šypsnį vis kelia nepaliaujamu srautu leidžiamos knygos apie meną mylėti save, kaip tapti laimingu, kaip pradėti gyventi ir panašiai. Kas ten pasakė, jog žmonijos kvailumui ribų nėra? Tiesa, knygos apie minėtus “menus’ nėra viršūnė. Tarp “how-to” puslapių galima rasti ir įdomesnių pavadinimų, pavyzdžiui, “Kaip pavogti šunį”, “Kaip tapti šizofreniku” ir dar daugiau, kurių dešimtuką galite pamatyti čia. Visai tikėtina, jog išsėmus įprastos savipagalbos literatūros šulinį, leidėjai pereis prie pikantiškesnių sričių ir sulauksime kažko iš minėto sąrašo mūsų lentynose.

Bet nesusikoncentruolime ties keistenybėmis, o žvilgtelkime į rugsėjo knygų derlių, kuris tik dar kartą patvirtina, primena ir liūdina, jog visko nesukramtysi, net tų skaniausių kąsnelių, prie kurių norėtųsi priskirti žemiau aprašytus viršelius.

„Sekančią dieną niekas nenumirė“ – taip fantastiškai intriguojančiai prasideda José Saramago romanas “Kai mirtis nusišalina”. Džiugu, jog susidomėjimas šiuo Nobelio premijos laureatu neslūgsta ir leidžiami nauji lietuviški vertimai. Šį rašytoją “pačiupinėti” būtina.

Nuo naujųjų metų pirmosios dienos neįvardytoje šalyje – niekas nebemiršta. Tai be abejonės pasėja siaubą ir sumaištį politikų, religinių lyderių, laidotuvių biurų savininkų ir gydytojų tarpe. Bet didžioji dalis visuomenės švenčia – pakeltos vėliavos, žmonės šoka gatvėse. Jie pasiekė didžiausią žmonijos tikslą – amžiną gyvenimą.

Deja, iškyla naujos demografinės ir finansinės problemos, šeimos ir ligoninės turi nuolatos rūpintis sergančiaisiais, gyvybės draudimas tampa beverčiu, o laidotuvių namai priversti laidoti naminius gyvūnėlius: šunis, kates, žiurkėnus bei papūgas. Atsiranda nauja grupuotė, kuri siūlosi palengvinti ligonių šeimų naštą. Ši grupuotė, vadinama Maphia, organizuoja sunkių ligonių vežimą į kaimynines šalis, kuriose žmonės iškart miršta, nes mirtis ten nenustojo eiti į darbą. Daugiau…

—–

Leidykla “Metodika” netikėtai išleido nobelisto J. M. Coetzee romaną “Lėtas žmogus”. Tekstas jau įpusėtas ir greitu metu bus pristatytas išsamiau.

Romano „Lėtas žmogus“ pagrindinį veikėją, vienišą fotografą ir archyvarą Polą Reimentą, važiuojantį dviračiu partrenkia automobilis ir Polas netenka kojos. Tolesnis romano veiksmas – Polo bandymas susitaikyti su ta netektimi. Vyras pasisamdo kroatę imigrantę, ją įsimyli ir, trokšdamas pabėgti nuo vienatvės, imasi globoti jos vaikus, įsivelia į visas triukšmingos, gyvybingos šeimos problemas.

Lyg to būtų negana, ant Polo namų slenksčio išdygsta Elizabeta Kostelo – septintą dešimtį peržengusi rašytoja, kuri paskelbia ultimatumą, priversiantį šį „lėtą žmogų“ pagaliau apsispręsti. Daugiau…

 —–

“Alma littera” perėmė iš prislopusio “Eridano” siaubo meistro Stepheno Kingo knygų leidybos estafetę (gal susimils užbaigti “Tamsiojo bokšto” ciklą) ir pristato keturių apysakų rinkinį “Tamsoje be žvaigždžių” (“Full Dark, No Stars”).

Tai pasakojimai apie kerštą ir žmones, susietus nusikalstamais ryšiais, apie tariamai neišvengiamus nusikaltimus, apie tai, kaip mes bandome teisinti kitus ir išsiteisinti patys. Iš paskutiniųjų ir, pridėjus ranką prie širdies, niekšingai.

Pirmoje juodoje kaip naktis kvapą gniaužiančioje Stepheno Kingo apysakoje Džeimsas, Nebraskos ūkininkas, nužudo žmoną už tai, kad ši pasiūlė parduoti ūkį ir persikelti į miestą. Tačiau žmonos nužudymas — tai tik pradžia, jo pasekmės lyg siaubinga, neišvengiama lavina užgriūva Džeimsą, jo sūnų ir kaimynus, triuškindamos žmonių likimus.

Daugiau…

—–

Kokybiško vertimo ieškantys neturėtų nusivilti Rasos Drazdauskienės verstu, “Baltų lankų” išleistu Vladimiro Nabokovo romanu “Žvelk į arlekinus!”

Tai ne visai išgalvotas romanas, bet ir ne visai autobiografija, aprašymas gyvenimo, kurį galėjo nugyventi (galbūt nugyveno?) autoriaus ne visai alter ego – rusų kilmės angliškai rašantis rašytojas Vadimas Vadimovičius. Tai paskutinis Vladimiro Nabokovo užbaigtas romanas, išleistas jam esant gyvam, subtilus rašytojo flirtas su skaitytojais, teatro scena, kurioje, apšvietėjui sumaniai manipuliuojant šviesomis, kuriami tikroviški (ne visai tikrovės) vaizdai. Su tikro gurmano pasigardžiavimu pasakojamos istorijos iki dugno apnuogina nebūtinai tikrus faktus: manote, kad skandalingosios Lolitos autorius negalėjo visko išgalvoti? Tai štai jums protagonisto kelionės po Amerikos motelius su paaugle dukra. Esate girdėję apie tai, kokiais sudėtingais keliais rusų aristokratai bėgo iš nugalėjusios revoliucijos tėvynės? Prašom – istorija apie priešaušrio miške išdygusį pasienio kareivį ir jo tragišką žūtį… Tarsi pro medžius blykčiojantys arlekino drabužio rombai (prisiimtąja, antra gimtąja autoriaus kalba vadinami deimantais), jos kreipia dėmesį ten, kur nori įsakmus fokusininkas, kuria dūmų uždangą, žodžių mišką, kurio pačioje tankmėje, giliai pasislėpęs, galbūt vingiuoja „sumanus takelis”.

Daugiau…

—–

Ieškantieji įdomesnės veiklos namie, jau turi galimybę imtis tapybos teptuku pagal senovinį japonų meną sumi-e, nes leidykla mintis serijoje “Kurkime kartu” išleido vaizdingą Takumasa Ono knygą “Paprastasis sumi-e menas. Japonų tapyba tušu.”

Sumi-e – tai senovinis japonų tapybos teptuku menas. Šie jausmus žadinantys paveikslai, dar žinomi kaip paveikslai tušu, tradiciškai vaizduoja gamtos objektus – paukščius, gėles ir kitus.

Perteikdami objekto esmę vos keletu teptuko brūkštelėjimų, sumi-e meistrai tapo subtilius, elegantiškus, visuotinį susižavėjimą keliančius meno kūrinius. Tapyba – tai meditacijos forma, teikianti dailininkui ramybę ir harmoniją. Siekiama, jog nutapyti darbai stebėtojui įkvėptų tokią pat vidinę ramybę ir džiaugsmą.

Knygoje „Paprastas sumi-e menas“ rasite visas technikas, reikalingas nutapyti nepaprastam paveikslui, taip pat sužinosite apie šio unikalaus meno dvasinius aspektus. Daugiau…

—–

Geriausios liepos ir rugpjūčio knygos.