
Paprastai siaubo filmai nėra mano arkliukas, tad labai nesumeluosiu sakydamas, kad tai vienintelis šiemet matytas tokio žanro filmas. O ėmiausi jo dėl Metacritic ir „pomidorų”, kur „The Babadook” įvertintas atitinkamai 90/100 ir 96 %, kas pakankamai suintrigavo. Ir tikrai ši juosta iš Australijos verta dėmesio.
Viskas prasideda kiek šabloniškai: avarija, po kurios motina lieka viena auginti sūnų, tikintį palovyje tūnančiais monstrais, šiurpi, vis į namus sugrįžtanti, knyga apie Babaduką ir vis intensyvėjantis paranormalus veiksmas. Lyg ir nieko ypatingo, tačiau gerą filmo valandą nereikia jokių bildukų ir vaiduoklių (nelabai jų ir yra), nes visą dėmesį kausto kitas monstriukas – nesivaldantis šešiametis (Noah Wiseman) ir dėl to iš proto einanti jo motina (Essie Davis).
Įtampa, panašios situacijos ir žiūrovo priešiškumas vaikui netrunka pasiekti „Pasikalbėkime apie Keviną” lygį, kai jau norisi paimti ir vaiką ne tik supurtyti, ar nuvesti pas psichologą, bet ir nubausti fiziškai.
Abu pagrindiniai aktoriai, ant kurių laikosi visas filmo dramatiškumas, vaidina fantastiškai įtikinamai – aš tikrai tikėjau tuo, ką mačiau ekrane. Kūrėjai genialiai perteikė motinos, balansuojančios ties išprotėjimo riba, būseną, o kai veiksmas persivertė į tą pusę, kai baubus ėmė regėti nebe vaikas, o jo iškankinta motina, tikrai pradėjo imti šiurpas nuo galimos atomazgos. Essie Davis atrodė tikrai išprotėjusi, o su peiliu rankoje priminė paklaikusį Nicholsoną iš Kubricko „Švytėjimo”.

Taip, „The Babadook” turi psichologiškai baugių kadrų ir yra šiurpus filmas, kuris galėtų įeiti į šių metų labiausiai sukrėtusių dramų sąrašą. Bet tarp dramų nepateks, nes Jennifer Kent nesusiprato padėti tašką ten, kur beprotybė buvo įtikinama be materialaus baubuko Babaduko, kuris, kaip priklauso siaubo filmams, visu gražumu pasirodė juostai artėjant link pabaigos. Tada jau prasidėjo kažkas tarp „Košmaro Guobų gatvėje” ir „Paranormalių reiškinių” – nebuvo baisiai įspūdinga ir originalu. Nors, sakyčiau, šmaikštoka pabaiga nėra standartinė ir turėtų patikti net siaubo filmų mėgėjams.
Na, Babadook – neprasta juosta ir įstriga į atmintį. Tik nereik pernelyg primityviai suprasti to materialaus Babadook’o, jis gali būti suvokiamas ir kaip to baubo/streso, kurį patyrė motina ir sūnus po vyro/tėvo žūties, išdava ar metafora.
Jop, manau būtų galima Babaduką suvokti ir kaip nematerialų, tik tada gal reikėjo tašką padėti be „maitinimo” scenos.