Šiaip žadėjau užraukti šitą temą, nes jau kurį laiką manyje neatslūgsta jausmas, kad lietuviškai išleistų ir neperskaitytų gerų knygų mano gyvenimui pakaks su kaupu. O ir tų knygų vis daugėja, tik laiko joms mažėja. Persigalvoti (šį kartą) privertė artėjanti Vilniaus knygų mugė, kitų klausimai, ko ten trenktis, ir paties „namų darbai” prieš trenkimąsi. Tik apie mugės renginius neišsiplėsiu – tegul kiekvienas pasirenka pagal savą skonį. Mano kompasas krypsta tik į tris renginius: į Doris Lessing romano „Auksiniai užrašai” ir Adamo Johnsono knygos „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“ pristatymus bei į susitikimą su Michailu Šiškinu („Veneros plaukas”, „Laiškų knyga”). Taip, tai nelabai ką bendro turintys su šiųmetine mugės detektyvine tematika, tačiau tokia realybė – lietuviškų detektyvų veik neturime, o užsienio detektyvų rašytojams mūsų rinka per maža, kad jų vadybininkams knietėtų atstovaujamus rašytojus tempti į Lietuvą.

Ne pyragai pas mus ir su normaliais – tokiais aš laikau klasikinius – verstiniais detektyvais. Detektyvinės literatūros aukso amžiaus kūrinių lietuviškai dar neturime oi kiek daug. Vargu, ar kada ir turėsime. Bet vietoj dar kelių skandinaviškų trilerių gi buvo galima mugės proga išleisti kažką naujo iš Dorothy L. Sayers, John Dickson Carr’o ar Dashiell Hammett’o repertuaro. Deja, šitie reikalai mūsų leidyklų, matyt, bus palaidoti ilgam. Liūdniausia, ką teko girdėti, jog ir Simenono knygos perkamos labai prastai, nes pasaulį dabar valdo trileriai. Tad kyla natūralus klausimas – kodėl mugės rengėjai nedrįso temos susieti su trileriu? Savotiškas detektyvas, į kurį tūlas mugės lankytojas vargiai gilinsis, nes dauguma ten vyksta tiesiog nusipirkti knygų pigiau (ar – knygų su autografu) ar šiaip paslampinėti. Žodžiu, pas mus kaip visada: iki normalumo toli, bet bet kokioje situacijoje galima rasti, ką naujo įsimesti į krepšelį.

Viena tokių naujienų, kuri tik nežinia, ar bus spėta padėti ant mugės prekystalio – legendinio, kai kurių su žiburiu ieškoma, James’o Joyce‘o „Uliso” pirmoji knyga, kurią Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla jau kurį laiką skelbiasi tikrai šiemet perleisianti. Nereikėtų praeiti ir pro jau tikrai pasirodžiusį Salmano Rushdie romano „Šėtoniškos eilės“ perleidimą – seno leidimo taip pat seniai knygynuose nelikę. Iš naujai leidžiamų būtinai siūlyčiau pavartyti G. jau pristatytą šiurpiąją Adamo Johnsono „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“.

—–

Jau labai pasiilgau LRS leidyklos dvikalbių, originalo ir greta – lietuviško vertimo, poezijos leidimų. Galėjo toks būti ir Edgaro Allano Poe eilių rinktinės „Poezija” leidimas – būtų dvigubai vertesnis. Nors ir dabar masina savo „Varnu” bei kitais siaubingais eilėraščiais.

Lietuvos skaitytojams, žiūrint į kūrybos vertimus, geriau žinoma amerikiečių klasiko proza, padariusi didelį poveikį šiuolaikinės siaubo bei detektyvinės literatūros plėtotei ir pati nepraradusi išskirtinio žavesio. Iš poezijos, irgi priklausančios klasikai, tebuvo išversta ryškiausių pavyzdžių. Šioje knygoje pirmą kartą spausdinami visų žinomų E. A. Poe eilėraščių vertimai.

Mažiau žinoma, kad savo kūrybos kelią Po pradėjo poezija, anonimiškai išleisdamas knygą „Tamerlanas ir kiti eilėraščiai“ (1827). Tačiau kai kurie jo eilėraščiai, tarkime, „Varnas“, „Eldoradas“, „Ulalumė“, „Anabel Li“, „Varpai“, yra įsilieję į pasaulio poezijos lobyną, būta ir lietuviškų jų interpretacijų. Mirtis, baimės, antgamtiški pojūčiai susieja Po prozą, poeziją, literatūros apmąstymus straipsniuose „Kūrybos filosofija“, „Poetinis principas“. Poezijoje jam rūpėjo kalbos muzika, eiliavimo struktūrų įspūdis, būsenų simbolizmas, romantiška dvasia. Be jau minėtų motyvų, poezija tapo mylimosios netekties išgyvenimų kūrybine kalba.

Ši knyga – pirmas bandymas pateikti Lietuvos skaitytojams Edgaro Alano Po poezijos visumą. Tokią užduotį sau, kaip svarbųjį gyvenimo darbą, iškėlė Algimantas Zeikus, ilgai mokytojavęs, reiškęsis literatūroje, įsimintas kaip Goethės poemos „Lapinas Reinekis“ vertėjas (1997). Daugiau…

—–

Francis Scott‘o Fitzgerald‘o per daug neturėtų būti – jo apsakymų rinkinys „Sugautas šešėlis” taip pat turėtų rasti savą vietą.

Elegantiškasis F. Scottas Fitzgeraldas – vienas iš žymiausių amerikiečių „prarastosios kartos“ rašytojų, garsus ne tik romanais, bet ir apsakymais, gebėjęs geriausiai aprašyti savo kartą. O tai buvo džiazo amžius, kai gyvenimas atrodė lyg begalinis pokylis: naujos muzikos, naujų šokių, naujų madų ir gana laisvo elgesio era.

Literatūros kritikai tvirtina, kad kaip tik apsakymai aiškiausiai atskleidžia F. S. Fitzgeraldo prozos žavesį. Kiekviena į šią knygą įtraukta istorija – tarsi akinantis poetiškos rašytojo vaizduotės, dramatiško požiūrio į pasaulį ir neabejotino meistriškumo blyksnis.

Daugiau…

—–

Kas dar? Mažiesiems būtų neprošal prigriebti jau tikrai pasirodžiusią „Bonus Animus” išleistą Neil‘o Gaiman‘o knygą „Pagaliau pienas”, iliustruotą Scottie Young’o. „Kitų knygų” prekystalis gal pradžiugins anonsuojamu Aladouso Huxley‘io romanu „Neregys Gazoje“. Viliuosi rasti ir jau n metų „Charibdės” planuojamą Anaïs Nin „Veneros deltą”.

Tikiuosi sąrašą galėsiu papildyti grįžęs iš mugės. Užsukite čia ir ryt.

Jau po mugės. Žinios geros – rastos visos trys geidžiamosios: