Pasaulio pabaiga. Ir viskas, kas skambės po jos, telpa į Arms and Sleepers penkis kūrinius, apjungtus „The Motorist EP“.
„The Motorist EP“ yra pats geriausias EP, kurį teko šiemet girdėti. Pats niūriausias. Pats baisiausias. Pats kinematografiškiausias. Pats pačiausias.
Visų pirma reiktų paprašyti, kad neklausytumėt per laptopo garsiakalbius: čia reikia ausinukių arba daugiau erdvinio garso. Kad aplinkinis ūžesys neįkvėptų postapokaliptiškai muzikai gyvybės. Ir čia nereikia radiacinės šviesos. Tai nakties – vidurnakčio muzika.
Šiek tiek garsų likę iš senesnės amerikiečių kūrybos („Black Paris 86”, „Cinématique”), tačiau tokios nuotaikos užtaiso kaip „The Motorist EP“ ankstesniuose kūriniuose neradau. Šį EP duetas laiko tiltu tarp „Black Paris 86” ir būsimojo albumo, kurio dar teks palaukti.
Su muzikos įrašų leidimų grupė elgiasi atvirkščiai įprastam standartui: pirmieji leidiniai buvo muzikos įrašų rankose, paskutinieji – tik „self-released, hand-made ir packaged“. „The Motorist EP“ – ne išimtis: „padarytas“ kūrėjų rankomis limituotu 300 egzempliorių tiražu (galima bandyti įsigyti iš dueto myspace puslapio; man dar pavyko). Kodėl taip? – atsakymas angliškame interviu čia.
„The Motorist EP” penkiolikos minučių vaiski agonija pradedama fortepijoniniu intro „Dear Charles, My Muse, Asleep or Dead“, kurio fone sklando vaiduokliškas ambient.
Titulinis „The Motorist“ pasitinka su nežymia armonika, niekur nedingusiu griuvėsių vėju ir šiek tiek downbeat‘o, o kompiuterizuoti fortepijono tembrai netikėtai atneša subrendusiai vaikišką vokalą sakantį Sometime I Feel Like A Mothers Child. Lyg Jonathan Donahue (iš „Mercury Rev“) butų pasidalinęs savo vaikystės įrašais. Gražu ir liūdna. Ir nepakartojama.
„Jetty“ – minimalaus elektroninio postroko fone pasakoja niūrią istoriją. Nors ir dainuojama „lialialialia“, skambučių perkusija ir armonikos virkdymo palydos išduoda tikrąją kūrinio esmę.
Dvi paskutinės instrumentinės kompozicijos („Algiers Point“, „In the Empire of Builders“) puikiai įsipaišo į bendrą mini albumo kontekstą ir tiesiog sudėlioja visus taškus, po kurių liūdnojo grožio prailginimui mygtukas repeat – būtinas.
httpvh://www.youtube.com/watch?v=n8KUZtLUDhY
Mažytis live: vos vos panašu į tai, kas buvo aprašyta. Daugiau video čia , gaila tik, kad nieko nėra iš „The Motorist EP
p.s. po „The Motorist” supratau, kodėl jie koncertavo kartu su „Asobi Seksu“, „Lymbyc Systym“, „Caspian“, Olafur Arnalds, buvo paimti SAAB reklamai bei papuolė į „Michael Clayton“ garso takelį.
p.p.s. Susiskaitė per daug sentimentaliai? Pabandykite Arms and Sleepers gyvo reginio aprašą.
http://www.myspace.com/armsandsleepers
Nori atsisiųsti šį albumą iš interneto? Skaityk čia…
Sakyčiau, Arms and Sleepers yra labiau teatrališki, nei kinemetografiški… ir pernelyg nudailinti.
tobulas reikalas, ir ne atkartojantis nuotaiką (kaip paprastai būna kai užsidedi ką nors paklausyti), o ją kuriantis. Ir tavo paminėti postapokaliptiniai niuansai labai į temą. Dėkui.
čia priėjo offca ir pasakė: kur vyras mato kiną, ten moteris – teatrą :D
na, bet šįkart sutiksiu, kad yra ir teatrališkumo.
dėl nudailinimo – tai man šiuo atveju yra privalumas: viskas girdėti, galima kiekvieną liniją, instrumentą sekti, gaudyti menkiausius niuansus, kai gitariniame postrocke tai ne visada pavyksta.
Pažiūrėsim, kaip tokia muzika kad ir po 10 metų klausysis.
Offca, tikri kūriniai nuo kitų skiriasi tuo, kad verčia pamiršti visokias linijas :)
Odre, čia tavo teorija. Mano tikrų kūrinių apibrėžimas kiek kitoks :)
O peržiūrėjus, ką dabar klausau, tai prieš 10 m. iš to klausiau tik tokia mažą dalelę, kad G. nostalgijos rubrika jau būtų seniai ją išsėmus.
Kalbu ne apie tai, ar pats tokios muzikos klausysies po 10 metu, o apie tai, kaip ji klausysis — ar taip pat šviežiai, naujoviškai, įspūdingai kaip ir dabar. Ar ir tuomet rasis noro tų linijų ieškoti?
Beje, įdomu būtų sužinoti, koks tavo (ir ne tik tavo, bet ir kitų) tikrų kūrinių apibrėžimas. Kas bendro tuos apibrežimus sietų
matai, muzikos pasualyje šiuo metu vyrauja naujovių štilis. tai jei laukti kažkokios bombos kaip savo laiku buvo ir praėjo Sigur Ros, tai iš vis nebūtų apie ką rašyti. o ir jie šiandien jau nebesiklauso „taip pat šviežiai, naujoviškai, įspūdingai”, bet tai nereiškia, kad apie juos nereikėjo rašyti.
mano „tikro kūrinio” apibrėžimo nėra. tiksliau aš jį traktuoju taip: tikras – šiuo atveju suvokiu kaip reikšmę „grynas, nuoširdus” tikrumas (t.y. tikrai, nuoširdžiai patinkantis), kylantis iš klausytojo, o ne iš kūrėjo pusės, kas neabejotinai kiekvienam klauytojui yra subjektyvu. Kūrinys – tiesiog bet koks muzikos kūrinys.
Nežinau ar verta kelti klausimą – ar tai ką dabar klausau bus aktualu po dešimties metų? tpfu, po dešimties metų gal kur griovy voliosiuosi ir man bus vienodai kažkokia ten grupė. Jei taip kelčiau klausimą, turbūt nieko dorai nepaklausyčiau. Man kur kas įdomesnė vieną gerą albumą išleidusi grupė nei eilę metų kasmet po vidutinišką albumą išleidžiantys grandai (žinoma,yra išimčių).
O atsakydamas į paklausimą – kas man yra „tikras” kūrinys turiu tik vieną kriterijų – jei kūrinio emocinis užtaisas susitapatina su mano vertybių ir jausmų įvairove – kūrinys atranda vietą mano fonotekoje. Alikimo forma, technika ir stilius neturi jokios apčiuopiamos prasmės. Arba kKitaip tariant, Morrissey’jus kadaise dainavo: „Hang the DJ, hang the DJ, hang the DJ, because the music they constantly play, it says nothing to me about my life”
May 6 – Warsaw, PL @ Cafe Kulturalna
May 7 – Berlin, DE @ Friction Festival (Astra)
May 8 – Leipzig, DE @ Pop Up Festival
May 9 – Wroclaw, PL @ Wagon Club
May 10 – Krakow, PL @ Forty
May 11 – Prague, CZ @ Modra Vopice
May 12 – Brno, CZ @ Melodka
May 13 – Ostrava, CZ @ Templ Club
May 14 – Krnov, CZ @ Kofola Music Club
May 15 – Trebic, CZ @ Klub B
May 19 – Luxembourg City, LU @ D:Qliq
May 24 – Duisburg, DE @ Steinbruch