Į vieną didžiausių Londone meno centrų Barbican, tiesiai iš Niujorko atkeliavo ekstravagantiškojo prancūzų mados kūrėjo Jean Paul Gaultier drabužių paroda-retrospektyva pavadinimu „Jean Paul Gaultier Mados pasaulis: nuo gatvės stiliaus iki podiumo (The Fashion World of Jean Paul Gaultier/ From the Sidewalk to the Catwalk). Parodoje eksponuojama daugiau negu 165 dizainerio kostiumai.
Jean Paul Gaultier – vienas įdomiausių, drąsiausių kūrėjų mados pasaulyje. Gali nežinot šio dizainerio pavardės, bet jo darbai, puošę aukščiausio kalibro muzikos, šou ir kino pasaulio žvaigždes, kalba patys už save. Per daugiau nei 40 kūrybos metų Gaultier sukaupė nemažą kolekciją: nuo kasdieniam nešiojimui skirtų iki itin ekstravagantiškų apdarų, kuriuos buvo galima matyti kino filmuose, Vogue viršeliuose, muzikiniuose klipuose, šou pasirodymuose ar televizijoje. Dizainerio klientų sąraše puikuojasi Lady Gaga, Kylie Minogue, David Bowie, Depesh Mode, Marilyn Manson, Bjork bei Madonna vardai. Bendradarbiavimas su populiariosios muzikos karaliene, Madonna, dizaineriui atnešė ypatingą naudą. Žymusis korsetas su nusmailintais viršutinės dalies „bokšteliais”, kurį dainininkė vilkėjo The Blond Ambition pasaulinio turo (1990) metu, tapo ikoniškiausiu visų laikų sceniniu drabužiu, atnešusiu didelę sėkmę tiek pačiam Gaultier, tiek Madonai, kuri šį ekstravagantišką rūbą įvardijo kaip moteriškumo ir seksualumo išlaisvinimo simboliu. Toliau skaityti flashback: THE FASHION WORLD OF JEAN PAUL GAULTIER @ „Barbican Art Centre”, Londonas
Larso von Triero pristatinėti nereikia. Jei kas ir nematė jo filmų, tai tikrai, manau, bent jau girdėjo apie šios kontraversiškos asmenybės sukeltus skandalus, išsišokimus ar etines, moralines diskusijas apie jo kūrybą. Kalbama, kad gluminanti, šokiruojanti vadinamoji Depresijos trilogija, susidedanti iš trijų filmų „Antikristas“, „Melancholija“, Nimfomanė“ – vaistas pačiam režisieriui nuo jį užklupusių psichologinių problemų. Kai kas net ėmė postringauti apie galimą von Triero filmų žalą žiūrovo psichikai, o paskutinioji trilogijos dalis „Nimfomanė“ mūsų psichiatro Lino Slušnio buvo pavadinta „sadomazochistine pornografine propaganda, galinti užteršti kino mylėtojų sielas“. Lietuvos kino centro filmų indeksavimo komisija po svarios kino bendruomenės, kritikų ir apžvalgininkų paramos bei pasisakymų už filmo meninę vertę, tik iš antro karto, po karštų diskusijų leido Lietuvos kino salėse rodyti „Nimfomanę“ („Nymphomaniac”), pažymėjus indeksu N-18. Gera reklama – kas gi po tokių diskusijų nedegtų noru šį filmą pamatyti savo akimis? 
Kodėl mūsų galaktika vadinama Paukščių taku? Kuo kvepia visata? Ar galima verkti kosmose? Kur juodosios skylės dugnas? Kas yra baltosios nykštukės? Kada mirs Saulė? Į šiuos ir daugelį kitų panašių klausimų atsakymus galima rasti premjeriniame spektaklyje „Kosmosas+“. Šią meninę kosminę odisėją drauge su gausia įvairių sričių specialistų komanda iš Danijos, Suomijos ir Lietuvos sukūrė danų režisierė, kūrybinės organizacijos „Hotel Pro Forma“ įkūrėja, Kirsten Dehlholm.
„Mažos žuvelės plaukioja paviršiuje, o didelės – gerokai giliau. Jei žvejosi dar gilesniuose vandenynuose – savo sąmonėje – pagausi didesnę žuvį.
Lietuvos kino teatruose pradėtas rodyti bene ambicingiausias JAV režisieriaus Weso Andersono filmas „Viešbutis „Grand Budapest“ („Hotel Grand Budapest“), kurį Berlyno kino festivalyje jau spėjo apdovanoti Didžiuoju žiuri prizu. Andersonas jokiam kitam savo filmui nebuvo pritraukęs tokio būrio žvaigždžių. Imu galvoti, kad kaip pas Larsą von Trierą vaidinti yra garbė, taip pas Andersoną – didis malonumas. „Viešbutyje” galime išvysti (tiesa, kai ką tik keliolika sekundžių) tokias žvaigždes kaip Owen Wilson, Tilda Swinton, Edward Norton, Bill Murray (kaip be jo Weso fimas), Willem Dafoe, Adrien Brody, Ralph Fiennes ir kitus, filmui spalvų ir vertės pridedančius profesionalius aktorius.
“Marina Abramovic: The Artist Is Present” – dokumentinis filmas pavadintas tuo pačiu pavadinimu kaip ir Niujorke, modernaus meno centre „MoMA“, 2010 metais įvykusi performansų menininkės, Marinos Abramovič, kūrybos retrospektyva. Ši paroda buvo vienas svarbesnių kultūrinių įvykių, kurie ištrina sienas tarp meno ir populiariosios kultūros. Nuo kovo pradžios iki gegužės pabaigos, šimtai tūkstančių meno gerbėjų iš viso pasaulio grūmėsi, laukė eilėse, nakvojo palapinėse prie „MoMA“, kad gautų šansą pamatyti serbų kilmės menininkę Marina Abramovič akis į akį. Tris mėnesius, kiekvieną dieną iš eilės po septynias valandas, be maisto ir vandens ji sėdėdavo ant medinės kėdės ir įdėmiai, be žado, tiesiai žvelgė į akis atsisėdusiems priešais lankytojams. Padovanoti žmogui savo paties atspindį menininko akyse – toks buvo “The Artist Is Present” performanso tikslas ir misija. Ir, be abejonės, – dar vienas, savęs, savo 64 metų moters kūno išbandymas. 
Praėjusių metų pabaigoje vienas iš Lietuvos bankų šią knygą dovanojo ištikimiausiems savo klientams ir tik šių metų pradžioje ji pasirodė knygynuose. Kokybiškas, gražus leidimas taip ir traukia knygą paimti į rankas, vartyti, skaityti ir įkurdinti kažkur netoliese po ranka, pvz., ant savo kavos stalelio. Be abejonės, ne vien prašmatnusis „rūbelis“ patraukė mano dėmesį šiai knygai, priežastis buvo kur kas racionalesnė. Kelis mėnesius buvau įkritusi į tikrai literatūriškas knygas, po kurių norėjosi kažko iš visai kitos sferos. Ši knyga buvo puikus atradimas.
Praeitą savaitgalį, kai visi aplink stebėjo ir aptarinėjo įvykius Ukrainoje, atrodė, jog „Barikadų“ premjera specialiai užsakyta – prieš 21 metus mūsų tauta išgyveno panašų laikotarpį kaip šiandien Ukraina. „Barikados“ — spektaklis apie mūsų šalies istorinę atmintį, apie atgimimo laikotarpį Baltijos šalyse ir tragiškus 1991-ųjų sausio įvykius Lietuvoje. Tik viskas šviežiu kampu, arba – iš trisdešimtmečių požiūrio taško.