Sakome apie kai kuriuos dalykus, kad jie nedovanotini ar, kad mes niekada sau neatleisime. Bet juk atleidžiame – nuolat atleidžiame.

Kanadietė Alice Munro – tryliktoji moteris rašytoja, praėjusiais metais pelniusi Nobelio premiją už literatūrinius nuopelnus pasauliui ir tokios rekomendacijos, sakyčiau, savaime pakanka, kad vienintelę lietuviškai išleistą šios rašytojos knygą, kartu su kitomis nobelistėmis (Herta Müller, Elfriede Jelinek, Selma Lagerlöf) įtrauktum į privalomų perskaityti knygų sąrašą. Toliau skaityti ALICE MUNRO „Brangus gyvenime” →

„Poetry is what happens when nothing else can”

[Charles Bukowski]

Vasarojant nesinori imtis jokių rimtų darbų, sudėtingų knygų, o juo labiau – rašyti joms apžvalgas. Mano arbatos puodeliai jau kurį laiką nutupia ant poezijos tomų, tad arbatlaikis šįkart bus kiek neįprastas,- t.y. ne muzikinis, o poetinis, su pastaruoju metu atrastais ir spėtais pamilti poetais, kurių eiles, kartu su atvėsusia arbata, malonu gerti į save šiltame vasaros pavakaryje. Manau, kad kai kurie kūrėjai bus tikrai girdėti, gal net ir skaityti, bet, tikiuosi, kad tarp jų, kažką gražaus, atliepiančio akimirkos nuotaiką, jausmus, sau atrasite ir Jūs. Gal ir kažkuo pasidalinsite?

*****

Walt Whitman, vienas nuostabiausių amerikiečių „laisvosios poezijos” atstovų, parašęs unikalų ir kontroversiškai vertintą (dėl atviro seksualumo) poezijos rinkinį „Žolės lapai” („Leaves of Grass”), kuris buvo išverstas ir į lietuvių kalbą. Lietuviškos versijos buktynuose dar nespėjau sužvejoti, bet originalo kalba internete šio autoriaus poezijos galima rasti tikrai nemažai. Neturiu vieno mėgstamo Whitmano eilėraščio, nes viskas, ką beskaityčiau iš jo kūrybos, skamba labai artimai, šiuolaikiškai, nesijaučia, kad buvo rašyta prieš pusantro šimto metų.
Trumpas, bet labai intymus.. Toliau skaityti arbatlaikis [poetinis] →

„Kartais tiesa yra ne tik nuogi faktai, bet ir apsisprendimas, kieno tu pusėje.”

Amerikiečių autorė Susanne Rindell, parašiusi debiutinį romaną „Nusikaltimų metraštininkė“, padėkoje prisipažino, kad šiuo kūriniu pirmiausia siekė atiduoti pagarbą, savo „pirmajai paauglystės meilei – Fitzgeraldo „Didžiajam Getsbiui“.

Raiso universiteto amerikiečių moderniosios literatūros doktorantę pasaulio spauda ir kritikai sutiko išties palankiai. „Šiek tiek šiurpulingos mistikos iš Alfredo Hičkoko repertuaro, dar žiupsnis „Didžiojo Getsbio“ spindesio, ir štai prieš Jūsų akis – juodų šešėlių, ironijos ir intrigų nestokojanti istorija apie kuklią policijos nuovados mašinininkę, kuri praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje Manhatane buvo apkaltinta žmogžudyste“ – rašė apžvalgininkai dienraštyje Kirkus Reviews.

„Nusikaltimų metraštininkė“ pasakoja apie dviejų labai skirtingų moterų draugystę, už kurią, viena iš jų turės labai brangiai susimokėti. Toliau skaityti SUSANNE RINDELL „Nusikaltimų metraštininkė” →

Knygos – kaip veidrodis: jose atrandi tai, ką turi savyje.

Keliaujant traukiniu, toli nuo namų, persisvėrusi pro atvirus langus stebėjau pro šalį besikeičiančius kraštovaizdžius, saulėlydžiu užlietas kalnų viršūnes, pasaulio užkampiuose įsikūrusias traukinių stotis ir jose lūkuriuojančius vietinius. Nusileidus vakarinės tamsos uždangoms ir pasibaigus už lango „gyvam” kinui, kad neprailgtų kelias, skaityklėje ėmiau rinktis knygą. Kodėl iš šimto antro knygų tą vakarą išsirinkau būtent „Vėjo šešėlį”? – neturiu jokio paaiškinimo, nedaug apie ją buvau girdėjusi. Tiesiog užmečiau akį į šio romano pirmą sakinį, tada – puslapį, skyrių ir net nespėjau susivokti kada ir kaip ši knyga užkariavo mano širdį. Aplinkui išnyko traukinio bėgių dundesys, pro langus giedančios cikados, zvimbiantys karkvabaliai ir priešais snaudžiantys vienuoliai. Magija – kitaip nepavadinsi knygų, kurios įtraukia nuo pirmų puslapių ir nepaleidžia iki pabaigos. Nebūčiau rašiusi visos šios vaizdingos preliudijos, jei kaip tik tuo metu, skaitomame romane nebūčiau aptikusi šio teksto:

„Kad išvengtų atidžių žvilgsnių, išsitraukė iš kišenės įsigytąjį romaną ir pradėjo skaityti. Kaip nustebo, kai nuriedėjęs šimtą kilometrų suvokė, jog pamiršo viską aplinkui: traukinio šurmulį, vienuoles, tarsi brolių Liumjerų juostoje bėgantį pro traukinio langus peizažą. Skaitė kiaurą naktį, nekreipdamas dėmesio nei vienuolių knarkimą, nei į migloje išnyrančias stotis. Auštant užvertė paskutinį puslapį, ponas Rokfortas pajuto, kad ašaros graužia akis, o širdis nerimsta iš pavydo ir nuostabos.”

Toliau skaityti CARLOS RUIZ ZAFON „Vėjo šešėlis” →