„The Crimson Petal and the White” – BBC užsakymu kurtas 4 valandų trukmės TV mini serialas, pagal to paties pavadinimo 800 puslapių Michaelio Faberio romaną, parašytą 2002-aisiais. Serialo veiksmas vyksta Viktorijos laikų Londone, tad atmosfera ir stilistika primena Čarlio Dikenso, Tomo Hardžio, Šarlotės Brontės pasakojimus, tik čia viskas gerokai perkošta per šiuolaikinio brutualumo ir žiaurumo filtrą.
Siužetas sukasi aplink britų aristokratijos atstovą Viljamą Rakhamą (akt. Chris O’Dowd), pavargusį nuo prastai besiklostančių verslo reikalų muilo fabrike ir nuo asmeninių reikalų namie, kur laukia pakrikusios psichikos žmona Agnesė (Amanda Hale). Be to Viljamas svajoja tapti garsiu rašytoju, bet ir šitoje srityje ne itin sekasi, kol vieną dieną draugai nepakužda idėjos susitikti su neeiline mergina, kuri, pasak mieste sklandančių legendų, įkvėpusi žygdarbiams ne vieną vyriškos lyties atstovą.
Ta įkvėpėja – Širdelė ar Cukrelis (orig. Sugar, akt. Ramola Garai), jauna, savamokslė, neeilinių gabumų prostitutė. Ji ne tik aistringa meilužė, žinanti kaip patenkinti vyrų fantazijas ir nuskraidinti šiuos į palaimos viršūnes, bet ir visapusiška pašnekovė, galinti laisvai diskutuoti apie gyvenimo prasmę ar žymius to laiko literatus. Širdelė pati laisvu laiku rašo ironišką knygą apie vyrus, kurie kasdien naudojasi ja už pinigus.
Būtent ši moteris tampa didžioji Viljamo mūza. Jos įžvalgų ir paskatinimų dėka Viljamui ima sektis versle ir literatūroje, ji tampa vis svarbesne jo gyvenimo dalimi, apsigyvendama ne tik šio vyro širdyje, bet ir namuose. Taip, tuose pačiuose namuose, kur gyvena jo serganti žmona ir aštuonmetė dukra.
Iš pirmo žvilgsnio gal atrodo, kad tai sentimentali, saldi, romantiška istorija, bet toli gražu – tai ne banali pelenės istorija. Filme iš tiesų daug žiaurumo, prievartos, liūdesio, jame nuolat susiduria du pasauliai – turtingųjų prabangieji salonai ir vargingi, purvini, pavojingi miesto lūšnynai, kurie ekranizacijoje pavaizduoti tikrai labai mistiškai ir įspūdingai. Scenaristai nesiseilėja žiūrovui demonstruodami vien aksominę aristokratijos pusę, priešingai – visai nesibodi pateikti kuo realistiškesnį to laikmečio tikrovės paveikslą. Nuo žiūrovo čia neslepiami ne tik lytiniai aktai, bet ir po jų vykdomi nepageidaujamų nėštumų išsivalymai, naktiniai puodai ir jais besinaudojantys personažų užpakaliai, kraujas, skrandžio turinio išliejimas ant prašmatnių ponių suknelių, apnuoginti, sporto salių neregėję aktorių kūnai. Taip, tai nekvepia Viktorijos laikų romantika, bet kartu tai išskiria šį serialą iš panašių, tą patį laikmetį vaizduojančių, kinematografinių kūrinių.
Gal kiek keistoka pasirodė, kad serialo kūrėjai nusprendė labai vienpusiškai suskaldyti visus personažus į dvi stovyklas: vyrus blogiečius ir moteris šventąsias. Be jokio gailesčio visi iki vieno vyriški personažai šiame seriale vaizduojami kaip patvirkę, silpnavaliai, žiaurūs, be žiupsnelio moralės patinai. Moterimis jie naudojasi tenkinti savo aistroms, bet net toms, kurios išgelbėja jų gyvenimus, kurios tampa jų gyvenimo Moterimis, jie nesugeba atsidėkoti tuo pačiu. Ir tik šio serialo pagrindinės personažės moterys: Wiliamo serganti žmona, mažametė dukra ir charizmatiška meilužė – vienintelės teikiančios šviesą ir viltį. Jų visų trijų likimai paženklinti skausmu ir liūdesiu ir niekas nebūtų patikėję, kad būtent jos viena kitą turės gelbėti šiame žiauriame vyrų pasaulyje.
Daugiau nesileisiu į siužeto detales, pridursiu tik, kad paraleliai seriale gvildenama daug kitų temų – judėjimo, siekiančio atversti prostitutes į doros kelią, veikla, gyvenimo viešnamiuose ypatumai, daktarų naudojimasis padėtimi „gydant” neįgalias, savęs apsigint negalinčias, pacientes ir pan.
Keturių valandų serialas vietomis rodėsi kiek ankštokas, besistengiantis, tačiau nepajėgiantis sutalpinti visas Faberio esmines idėjas, aprašytas romane. Kai kurios temos prašėsi platesnio ir išsamesnio ekranizavimo, o personažų charakteriai galėjo būti labiau išvystyti. Bet turim, ką turim.
„The Crimson Petal and the White” – tikrai kokybiškas serialas, susižiūri vienu ypu, pakeri stilingumu, nenuspėjamu siužetu. Puikiai padirbėjo režisierius Marc Munden, kinematografas Lol Crawley, garso takelio kūrėjas Cristobal Tapia de Veer – jiems visiems pavyko sukurti labai savitą atmosferą, rodos, kad visas veiksmas vyksta kokioje tai nesvarioje būsenoje, klaustrofobinėje, mistiškoje aplinkoje. Atskirai norisi pagirti klasišką pagrindinių aktorių vaidybą, ypač aktorės Ramola Garai. Raudonplaukės Širdelės vaidmuo labai įvairiapusiškas – čia ji kurtizanė, čia mūza, čia fėja ir ragana viename. Už šį vaidmenį R. Garai buvo nominuota BAFTA TV apdovanojimui kaip geriausia aktorė. Serialas laimėjo ne vieną apdovanojimą už grimą, kostiumus. Gal tai ir ne šedevras, bet neabejotinai įtraukiantis reikalas ir tikrai rekomenduotinas tamsėjantiems rudens vakarams.
