Visi įrašai, kuriuos paskelbė Jurga Mandrijauskaitė

Premjera: šokio spektaklis „STIKLO SODAI” (rež. Aira Naginevičiūtė)

Praeitą savaitę Menų spaustuvėje į premjerą pakvietė šokio teatras AIROS – apie būtį šiapus ir anapus kalbėjo naujasis šokio spektaklis “Stiklo sodai”.
Užauginusi ne vieną Lietuvos šiuolaikinio šokio atlikėjų kartą režisierė Aira Naginevičiūtė „Stiklo sodams” pasirinko šokėjus, kurie kūno judesiais geba perteikti vidinį pasaulį, apnuoginti žmogaus esmę: scenoje savus pasaulius demonstravo bene didžiausi Lietuvos šiuolaikinio šokio talentai – Rūta Butkus, Goda Laurinavičiūtė, Gytis Ivanauskas, Erika Vizbaraitė. Naginavičiūtė, kurdama choreografiją, artimą Lietuvos metaforinio teatro tradicijai, neretai bendradarbiauja ir su aktoriais – „Stiklo soduose” matome ir aktorių Valentiną Novopolskį, įkūnijantį vieną iš personažų.

Prisipažinsiu, jog nesu didelė šiuolaikinio šokio žinovė ir, nors neaplenkiu mūsuose rodomų garsiausių šokio spektaklių ar vieno kito šiuolaikinio šokio festivalių metu atvežtinių kūrėjų darbų, vis tiek laikau save diletante šioje srityje. Tad mano įspūdžiai iš „Stiklo sodų“ bus tik eilinio žiūrovo nuomonė, be didelių pretenzijų į rimtas šio spektaklio refleksijas. Toliau skaityti Premjera: šokio spektaklis „STIKLO SODAI” (rež. Aira Naginevičiūtė) →

MANTVYDAS LEKNICKAS „Kniedytos mintys”

„..Kai pašto dėžutėje randi voką,
kurio siuntėjas nepasirašė –
geriausia akimirka sužinoti,
iš ko jo labiausiai lauki…”

Siuntinys su šia knyga buvo kaip tik tai, ko laukiau kelias pastarąsias savaites, o sulaukusi apsidžiaugiau kaip maža mergaitė, atradusi po egle kalėdinę dovaną. Nors pirmoji Mantvydo Leknicko eilėraščių knyga „Kniedytos mintys” labiau tiktų Valentino dienai, nei Kalėdoms, bet galiu užtikrinti, kad kiekvieną šios knygos puslapį galima kasdien versti vietoj Advento kalendoriaus lapelio, kiekvienas naujas eilėraštis bus šimtą kartų saldesnis, nei kalendoriuje rastos šokolado plytelės.

Socialiniame tinklalapyje „Facebook“ dešimtis tūkstančių (šiuo metu virš trisdešimt tūkstančių) gerbėjų iš proto savomis eilėmis varantis Mantvydas Leknickas prieš keletą savaičių be jokios leidyklos pagalbos išleido pirmąją knygą. Tiesa, per septynias dienas internetu buvo išpirktas visas tiražas – 1200 knygų. Reklamos agentūroje dirbantis vaikinas, kuriam rašymas yra hobis, nė iš tolo nesitikėjo tokio populiarumo.

Knygoje „Kniedytos mintys“ sudėti ne tik jau internete publikuoti eilėraščiai, bet ir dar niekur neskelbti, pačiam autoriui patinkantys kūriniai. Toliau skaityti MANTVYDAS LEKNICKAS „Kniedytos mintys” →

[kino teatre:] AMŽINAI STILINGOS (rež. Lina Plioplytė, 2014)

Vakar sausakimšoje kino teatro salėje įvyko režisierės Linos Plioplytės filmo „Amžinai stilingos” (orig. „Advanced style”) premjera. Prisipažinsiu, laukiau šio filmo ir sulaukusi nė kiek nenusivyliau, priešingai – rekomenduoju jį pamatyti visoms Lietuvos panelėms, moterims, damoms, visoms be jokio amžiaus cenzo, nes tai įkvepianti juosta apie gyvenimo teatrą, kuriame stilingai atlikti pagrindinį vaidmenį niekada ne vėlu. Net tada, kai tau daugiau nei devyniasdešimt.

Lina Plioplytė į Ameriką išvažiavo laimės ieškoti prieš gerą dešimtmetį ir jau šešerius metus gyvena Niujorke. Nors Lina studijavo žurnalistiką (čia ir ten), trauka filmavimui ir montavimui paėmė viršų. Stilingąsias močiutes filmui Linai padėjo atrasti bičiulis fotografas Ari Sethas Cohenas, kuris jas fotografuodavo Niujorko gatvėse ir nuotraukas talpindavo į tinklaraštį. Sužavėta garbingo amžiaus moterų charizma, elegancija, stiliaus pojūčiu (Cohenas nuotraukoms rinkdavosi modelius ne jaunesnius kaip 50 metų) Lina nusprendė idėją perkelti į kino juostą.  Keletos minučių filmukai patalpinti Youtube sulaukė didžiulio susidomėjimo, tad režisierė nepabūgo imtis pilnametražės juostos, kur išsamiau atskleidžia šių žavingų moterų požiūrį į pasaulį ir gyvenimo būdą. Toliau skaityti [kino teatre:] AMŽINAI STILINGOS (rež. Lina Plioplytė, 2014) →

ROBERTAS POGORELIS „Mokėk keliauti”

Įprastai G. apžvelgiame grožinę literatūrą, bet šįkart noriu padaryti išimtį ir pristatyti konsultacinio, praktinio pobūdžio Roberto Pogorelio knygą „Mokėk keliauti”. Išimtį darau ne todėl, kad paprašė leidykla ar pats knygos autorius. Tiesiog noriu atkreipti dėmesį į, mano manymu, tikrai puikią knygą tiems, kurie dėl įvairių sumetimų keliones organizuojasi patys ar norėtų tai pradėti daryti ateityje. Gausus būrys, susirinkęs į šios knygos pristatymą, vos tilpo salėje ir dar kartą įrodė, kad vis daugiau žmonių trokšta tapti savo kelionių šeimininkais, o ši knyga yra kokybiška meškerė jų rankose, padėsianti susigauti reikiamą žuvį.

Asmeniškai pažįstu Robertą ir žinau, kad jis tikrai aistringas keliautojas, pabuvojęs apie 50 skirtingų šalių, daugelyje jų lankęsis ne po vieną kartą, bet prisipažinsiu, kad pamačiusi anonsą apie knygą, „tapsiančią vinimi į kelionių agentūrų karstą”, šyptelėjau. Suabejojau, ar tikrai galima jo knygoje rasti kažką daugiau, negu plačiuose interneto vandenynuose. Dvejojau ir dėl to, ar ši knyga turi ilgą galiojimo laiką, nes panašaus pobūdžio informacija greitai kinta ir ji labiau tinkama skelbti keliautojų tinklaraščiuose (ką dauguma ir daro), nei knygose. Bet… perskaičiau „Mokėk keliauti” ir supratau, kad tai nėra eilinis bandymas iš nieko „užsikalti babkių” (autorius dirba Europos parlamente ir tikrai artimiausiu metu neketina pasekti Makaliaus pėdomis, – įkurti kelionių organizatoriaus ar konsultanto agentūrą). Tiesiog, šis bičas turi sukaupęs neeilinę patirtį, praktinių žinių bagažą ir ši knyga – ne tik tobulas keliavimo pradžiamokslis, bet ir patarimų lobynas pažengusiems keliautojams. Toliau skaityti ROBERTAS POGORELIS „Mokėk keliauti” →

Premjera: spektaklis „KALIGULA” (rež. Vidas Bareikis)

„Saugumo stoka – štai kas verčia mąstyti“

Būtent šia, kaip kertine, mintimi režisierius Vidas Bareikis rėmėsi statydamas naująjį spektaklį „Kaligula”, kuris šią savaitę buvo pristatytas Vilniaus publikai. Pasak jaunojo režisieriaus, šis Camus sakinys puikiai apibūdina ne tik garsųjį istorijos veikėją Kaligulą, bet ir patį teatrą bei šiuolaikinę visuomenės laikyseną.

A. Camus „Kaligula” laikoma viena įspūdingiausių bei intelektualiausių XX amžiaus pjesių. Lietuvoje tai jau trečiasis pjesės perkėlimas į teatro sceną. 1983-iaisiais Lietuvą sukrėtė Kauno dramos teatre režisieriaus Jono Vaitkaus pastatytas spektaklis „Kaligula”, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Valentinas Masalskis. Iki šiol sklando legendos, kad tai vienas įsimintiniausių šio aktoriaus vaidmenų, kuriuo mūsų kartai jau nebeteko pasidžiaugti. Po dvidešimties metų šią pjesę Jaunimo teatre prikėlė Ignas Jonynas su Rolandu Kazlu pagrindiniame vaidmenyje. Dabar, po dešimtmečio, turime trečiąjį bandymą – Vido Bareikio „Kaligulą”. Toliau skaityti Premjera: spektaklis „KALIGULA” (rež. Vidas Bareikis) →

[kino teatre:] ATOSTOGOS ITALIJOJE (rež. Michael Winterbottom; 2014)

Filmo „Atostogos Italijoje” istorija prasidėjo prieš ketverius metus, kuomet Didžiosios Britanijos televizijoje buvo pradėtas rodyti serialas „Kelionė”. Michael‘o Winterbottom‘o režisuotame seriale puikiai žinomi ir britų mylimi aktoriai Steve’as Cooganas ir Robas Brydonas vaidino savo pačių „pakoreguotas” versijas. Vyrukai tuomet keliavo po Šiaurės Angliją, o pagrindinis jų kelionės tikslas buvo aplankyti žymiausius šio regiono restoranus. Po puikių atsiliepimų buvo susuktas ilgametražis „Kelionė” (The Trip), o šiemet pristatytas jau antrasis serialo sezonas ir jį lydintis pilnametražis „Atostogos Italijoje”, kur valgio ir gyvenimo gurmanai inspektuoja Italijos restoranus – Cooganas ir Brydonas keliauja Didžiųjų Romantizmo poetų keliais, pakeliui vertina prašmatniausių, ištaigingiausių restoranų pasiūlą bei diskutuoja pačiomis įvairiausiomis temomis

„Atostogos po Italiją” tarsi susideda iš trijų pagrindinių komponentų: Coogano ir Brydono apkalbamų aktorių parodijavimo, lyg iš reklaminių brošiūrų trauktų pritrenkiančių Italijos kraštovaizdžių ir iš kulinarinių ekskursų po keliautojų lėkštes. Ravioliai, spagečiai su jūros ežiais, jūros gėrybės, regioniniai vynai – tai tik nedidelė dalis iš žiūrovui keliančio apetito meniu. Toliau skaityti [kino teatre:] ATOSTOGOS ITALIJOJE (rež. Michael Winterbottom; 2014) →

[kinas:] DĖŽUTĖ PIETUMS (rež. Ritesh Batra; 2013)

„Kartais klaidingas traukinys nuveža į tinkamiausią stotelę…”

Jaunas režisierius Ritesh Batra, kilęs iš Mumbajaus, 2013 metais sužavėjo ir užkariavo pasaulį debiutiniu filmu „Dėžutė pietums” (Dabba / The Lunchbox). Filmas laimėjo 22 apdovanojimus (įskaitant įvertinimą Kanuose bei kituose prestižiniuose festivaliuose), buvo pasiūlytas 33 skirtingoms nominacijoms (už geriausią filmą, geriausius aktorius, geriausią operatoriaus darbą, geriausią scenarijų, geriausią istoriją ir t.t…). Šį filmą didžiajame ekrane buvo galima išvysti ir praeito „Kino pavasario” programoje, bet bent jau aš jį kažkaip „pražiopsojau”. Kita vertus, tai tikrai filmas, kurį drąsiai galima žiūrėti namų sąlygomis, nieko labai neprarandant.

Pagrindinis juostos aktorius Irrfanas Khanas (žinomas iš “Pi gyvenimasi”, „Lūšnynų milijonierius”) vaidina valstybės tarnautoją Saajaną, po 35 sąžiningų darbo metų besiruošiantį eiti užtarnauton pensijon. Saajanas – vienišas našlys, kurio gyvenimas sustojo jau daug metų atgal, bet vieną dieną jis atveria savo pietų dėžutę ir užuodžia pasklidusius nepažįstamus, bet malonius kvapus, o jo veido išraiška, staiga įgauna naujų spalvų. Pietūs, žinoma, skirti ne jam, Saajanui pateko per klaidą, kurią padarė vienas iš tūkstančių Mumbajaus maisto išvežiotojų (orig. pavadinimas dabbawallas), kasdien į ofisus pristatančius šiltus tik tik namie žmonų ką tik pagamintus pietus. Tokia sistema daugiamilijoniniame mieste veikia šimtą metų ir, nors ji neįtikėtinai sudėtinga (ant termosų nematome nei adresų, nei vardų), bet pasak vieno iš dabbawallas, net Harvardo verslo mokyklos tyrimai patvirtino, jog tai itin patikima sistema, kurioje klaidos neįmanomos… Išskyrus tą kartą ir tą vienintelę dėžutę, kurioje esantis maistas pagamintas Ilos (vaidina Nimrat Kaur), jauno verslininko žmonos. Ilos vyras mieliau bendrauja su telefonu nei su ja, tad moteris sumano „per skrandį” susigrąžinti vyro dėmesį. Pasitelkusi visus kulinarinius įgūdžius bei patyrusios, kaimynystėje gyvenančios, tetulės patarimus (kurią viso filmo metu tik girdime susišaukiant per langą) Ila stengiasi vyrui pagaminti ypatingus pietus ir kas vakarą su nekantra laukia po darbų grįžtančio vyro, nes tikisi, kad jis bus maloniai nustebintas jos kulinarinių šedevrų, bet deja.. Toliau skaityti [kinas:] DĖŽUTĖ PIETUMS (rež. Ritesh Batra; 2013) →

[SIRENOS 2014:] THE FOUNTAINHEAD / REMOTE VILNIUS (Rimini Protokoll)

Jurgai paliepus, man nepatingėjus – trumpas brūkštelėjimas apie patirtis vokiečių Rimini Protokoll projekte „Remote Vilnius“. Nežinau, kur baigiasi teatras ir prasideda performansas, galų gale, tai ir nesvarbu, nes daugiau nei pusantros valandos trunkantį slampinėjimą griežtu, kruopšiai ir aiškiai suplanuotu maršrutu, prasidedančiu tyliu rudeniniu šlamėjimu apgaubtose Antakalnio kapinėse pavadinčiau tiesiog puikia patirtimi, kurią linkėčiau sau pasidovanoti kiekvienam, kuriam bent kiek yra įdomus šiuolaikinis teatras ir vilioja savojo miesto erdvių patyrimas kitaip.

Viskas vyksta maždaug taip – susirenka visi dalyviai viename taške, įsijungia ausines ir su jais bendrauja kompiuterinis balsas, siūlantis vaizduotei susukurti kalbančiosios kūną. Aš, pavyzdžiui, sukčiavau – Toliau skaityti [SIRENOS 2014:] THE FOUNTAINHEAD / REMOTE VILNIUS (Rimini Protokoll) →