Lėlių teatro spektaklyje nesu buvusi nuo pat vaikystės, nes įprasta, kad šis teatro žanras yra visiškai okupuotas spektaklių vaikams kūrėjų. Iš Klaipėdos atvykusi režisierė ir lėlių dailininkė Gintarė Radvilavičiūtė nutarė šią nuostatą sulaužyti ir sukūrė nuostabų spektaklį pagal E. T. A. Hoffmanno apsakymą „Smėlio žmogus“ – lėlių, kaukių ir judesio fantasmagoriją suaugusiems. Spektaklį netruko įvertinti ne tik žiūrovai, bet ir Auksinių scenos kryžių dalintojai, vienu kryžiumi šiemet papuošdami ir „Smėlio žmogaus” kūrėjus.
Auksinė spektaklio kūrėjų komanda: scenografė Renata Valčik, muziką spektakliui parašiusi kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, choreografiją kūrusi šokėja ir choreografė Sigita Mikalauskaitė, vieną iš pagrindinių vaidmenų atlikęs jaunosios kartos aktorius Šarūnas Datenis ir dramaturgiją šiam judančių paveikslų ir vaizdinių spektakliui sustyguot padėjęs rašytojas Mindaugas Valiukas.
E.T.A. Hoffmanno apsakymas-pasaka „Smėlio žmogus” pasakoja apie Natanaelį, kurį nuo vaikystės persekioja demoniška būtybė – Smėlio žmogaus šmėkla. Net ir suaugęs, Toliau skaityti Spektaklis „SMĖLIO ŽMOGUS” (rež. Gintarė Radvilavičiūtė)
Vienas didžiausių Lietuvoje šiuolaikinio šokio festivalių „Naujasis Baltijos šokis‘15“ gegužės 9 d. savo svečius ir sostinės publiką pakvies į premjerą – gatvės ir šiuolaikinio šokio spektaklį „Šventasis pavasaris“, įkvėptą kompozitoriaus Igorio Stravinskio kūrybos. Tai bene pirmoji urbanistinė visame pasaulyje gerai žinomo klasikinio kūrinio interpretacija, kurią ruošia jauni choreografai Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė, geriau žinomi kaip kūrybinis „Low Air“ tandemas.
Teatro dienos savaitę norėjosi vainikuoti ypatingu teatriniu įvykiu – pasirinkau LNDT įvykusią lenkų režisieriaus Krystiano Lupa premjerą „Didvyrių aikštė”. Thomaso Bernhardo kūriniai statomi LNDT scenoje ne pirmą kartą, „Įpročio jėgą” (2003 m.) ir „Pasaulio gerintoją” (2006 m.) abu kartus pristatė aktorius-režisierius Valentinas Masalskis. Šįkart Bernhardo garsųjį kūrinį „Didvyrių aikštę” teatras prikalbino režisuoti vieną garsiausių šiuolaikinių Europos teatro menininkų, lenkų teatro režisierių, grafiką ir scenografą, dramaturgą ir vertėją Krystianą Lupą. Jis yra ir „Didvyrių aikštės“ scenografas. Pasiūlymas Lupai Vilniuje statyti paskutinę Bernhardo pjesę buvo neatsitiktinis ir susijęs ne vien su režisieriaus meile šio autoriaus kūrybai. „Didvyrių aikštė“ yra lyg naujo LNDT etapo penkmečio darbų apibendrinimas, kuriame persipina svarbiausios pastaraisiais metais teatro pastatymuose plėtotos temos: visuomenės priešai, emigracija, patriotizmas, holokaustas. Be to, tai paskutinė Bernhardo pjesė, kurios pirmasis pastatymas Vienoje sukėlė vieną didžiausių visuomeninių rezonansų praėjusio amžiaus pabaigos Europos teatre. Kostiumus šiam spektakliui kūrė nuolatinis Lupos bendražygis Piotras Skiba. Spektaklyje vaidina skirtingų kartų, teatrinių mokyklų aktoriai – Valentinas Masalskis, Eglė Gabrėnaitė, Viktorija Kuodytė, Eglė Mikulionytė, Arūnas Sakalauskas, Doloresa Kazragytė, Vytautas Rumšas, Neringa Bulotaitė, Vytautas Anužis, Arūnas Smailys, Rasa Samuolytė, Toma Vaškevičiūtė. 
„Esu įsitikinusi, kad gyvenu tokį gyvenimą, kurio moterys niekada anksčiau neturėjo.”
„…This is Ground Control
Dviejų „Auksinių scenos kryžių“ laureatė režisierė Olga Lapina paskutinėmis sausio dienomis Lietuvos rusų dramos teatre pristatė naujausią savo darbą – muzikinį, choreografinį spektaklį „Rusiškas sąsiuvinis”. Spektaklio pagrindas – iškilaus rusų kompozitoriaus ir etnomuzikologo Valerijaus Gavrilino to paties pavadinimo vokalinis dainų ciklas, įkvėptas jaudinančios istorijos apie anksti mirusį paauglį, taip ir nesulaukusį moteriškos meilės potyrio, sukurtas 1964 m. ir pelnęs autoriui garbingus apdovanojimus bei tarptautinę šlovę.
„Vandomo aikštė” (orig. „Place Vendôme”) – vienas iš populiaresnių režisierės, aktorės, scenaristės Nicole Garcia (kurios filmų retrospektyva bus pristatyta šių metų prancūzų kino festivalyje „Žiemos ekranai”) juostų. Ši kūrėja savo portfolio turi ne vieną dėmesio vertą filmą, tačiau „Vandomo aikštė” išsiskiria rafinuota aplinka ir vertingiausiu filmo brangakmeniu pagrindiniame vaidmenyje – Catherine Deneuve.
Praėjusiais metais Marguerite Duras (1914-1996) šventė gimimo šimtmetį, kuris įtrauktas į UNESCO atmintinų sukakčių sąrašą. Ta proga ir nusprendžiau pabandyti šviežiai išleistą, iš prancūzų kalbos mylimos vertėjos Violetos Tauragienės verstą romaną „Užtvara nuo vandenyno”. Nors Duras šį pirmąjį savo autobiografinį romaną parašė dar būdama septyniolikos metų, jis tik per plauką negavo Gonkūrų premijos, kurią rašytoja vis dėlto užsitarnavo vėliau, už kitą, bene garsiausią savo kūrinį – „Meilužis”.