Visi įrašai, kuriuos paskelbė Jurga Mandrijauskaitė

[kinas:] MEISTRAS IR TATJANA (rež. Giedrė Žickytė, 2014)

Kinas

Beveik prieš metus pristatyta Europos šalių kino forume „Scanorama“, pakviesta į daugiau nei dešimtį tarptautinių festivalių ir apdovanota šešiais nacionaliniais ir dviem tarptautiniais prizais, Giedrės Žickytės dokumentinė juosta „Meistras ir Tatjana” pagaliau atkeliavo ir į Lietuvos kino teatrus.

Filmas pasakoja aistringą, o kartu liūdną ir tragišką fotografo Vito Luckaus, bene geriausio to meto Tarybų Sąjungos fotografo, ir jo mylimosios, mūzos Tatjanos meilės istoriją.

Apie Vitą režisierė dar studijų laikais išgirdo iš vieno olandų žurnalisto, ir kuriam laikui pamiršo, bet bėgant metams, atradus senus interviu užrašus, susidomėjimas šia asmenybe vėl atgimė, tad ėmė susitikinėti su jį pažinojusiais žmonėmis, vėliau aplankė Amerikoje gyvenančią Tatjaną – taip po truputį į vieną ėmė dėliotis fotomenininko paveikslas. Toliau skaityti [kinas:] MEISTRAS IR TATJANA (rež. Giedrė Žickytė, 2014) →

JULIAN BARNES „Gyvenimo lygmenys”

Literatūra

„Prarasti pasaulį dėl vieno žvilgsnio? Žinoma, kad taip. Tam ir yra pasaulis: kad tam tikru metu jo netektum”.

Didelis džiaugsmas vėl į rankas imti Julian’o Barnes’o knygą, nors pastaroji, „Gyvenimo lygmenys”, ir gimė ne iš džiugių akimirkų – šios knygos tekstas įkvėptas rašytojo žmonos, literatūros agentės Pat Kavanagh mirties. Barnes’o žmona ne itin mėgo dėmesį, tad prisiminimų ar memuarų knyga nebūtų buvęs tinkamiausias būdas sielvartui išreikšti. Kūrėjui prireikė ne vienerių metų, kad dienoraštyje sugulę keli šimtai tūkstančiai žodžių įgautų tinkamą formą.

„Gyvenimo lygmenys” susideda iš trijų dalių („Aukščio nuodėmė”, „Ant žemės”, „Gelmės netektis” ), kurių kiekviena prasideda panašiu sakiniu: „Sudėk į daiktą du dalykus (du žmones), kurie niekada anksčiau nebuvo drauge”. Pirmojoje dalyje pasakojama apie XIX amžiaus fotografą ir išradėją Gaspard-Félix Tournachon’ą, vėliau žinomą vardu Nadar, kuris sugalvojo apjungt fotografiją su oreivyste, taip padėdamas pagrindą kosminės fotografijos pradžiai.
Antrojoje vyksta įsivaizduojama meilės istorija tarp dviejų bohemiškų asmenybių – garsios aktorės Saros Bernar ir vienišiaus anglų pulkininko, keliautojo Fredo Barnabio.
Trečiąją galima vadinti sielvarto anatomija. Tai paties rašytojo skausmo ir nevilties kupina literatūrinė meditacija apie mylimos moters netektį. Sutuoktiniai kartu išgyveno trisdešimt metų, kuriuos užbaigė trisdešimt septynios dienos nuo diagnozės iki mirties, palikusios, vienam iš jų, begalinę tuštumą ir vienatvę. Toliau skaityti JULIAN BARNES „Gyvenimo lygmenys” →

Atsisveikinimo laiškas Indrei

Redakcijos skiltis

Rudens pradžioje Indrė laiškuose rašė apie savo planus: padaryti g-taškui interviu su „Sirenų” organizatoriais, užsiminė apie keletą pradėtų filmų ir knygų apžvalgų, guodėsi, kad žodžiai šiuo metu sunkiai gula į tekstus, užgaidos nesusiveda į norus ir tada… dingo kaip į vandenį.

Šiandien, praėjus daugiau nei mėnesiui, visai netyčia sužinojome liūdną naujieną, kad kaip tik tomis dienomis užgeso mūsų kolegės Indrės Audenytės gyvybė.

Štai taip, labai netikėtai, išeina mus supantys žmonės.

Nors ir pavėluotai, visos g-taško komandos vardu siunčiame tau, Indre, linkėjimus anapus (tikiuosi ir „ten” rudenį taip pat gražu, kaip ir čia), dėkojome ne tik už pasidalintus tekstus, bet ir už galimybę tave pažinti, tokią, visada pilną idėjų ir gražių norų.

Tau šiandien ši daina:

Toliau skaityti Atsisveikinimo laiškas Indrei →

Premjera: Mariaus Ivaškevičiaus spektaklis „DIDIS BLOGIS” (Rež. Árpád Schilling)

Teatras

„Didis blogis“ – vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo ir mūsų dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus bendras teatrinis darbas apie karo nuojautą, apie tai, ką kiekvienas jaučiame, bet nedrįstame sau pripažinti.

Kas yra Marius Ivaškevičius, manau, pristatinėti nereikia, pakanka priminti – geriausias, įdomiausias jaunosios kartos lietuvių dramaturgas. Su vengrų režisieriumi Árpádu Schillingu taip pat galima būti pažįstamu: festivaliuose „Naujosios dramos akcija“ ir „Sirenos“ rodyti spektakliai „Balas“, „Juodoji šalis“, „hamlet ws“, „Žuvėdra“, projekto „Krizės trilogija” dalys – filmas „JP.CO.DE“ ir spektaklis „Dvasininkė. Man įsimintiniausias šio vengro darbas – spektaklis „Žuvėdra”, kurį stebėjau prieš aštuonerius metus dar nebaigtoje įrengti Menų spaustuvėje. Tai buvo mažas stebuklas, Toliau skaityti Premjera: Mariaus Ivaškevičiaus spektaklis „DIDIS BLOGIS” (Rež. Árpád Schilling) →

BANANA YOSHIMOTO „Virtuvė”, „Ežeras”

Kultūra (kt.), Literatūra


„Būti laimingam – tai gyventi nepajuntant, kad iš tikrųjų esi vienas”.

[Banana Yoshimoto, „Virtuvė”]

Banana Yoshimoto – jaunos kartos japonų rašytoja, išleidusi 12 romanų ir 7 esė rinkinius. Bananos debiutinis romanas Virtuvė buvo itin sėkmingas, pagal romano siužetą sukurtos net 2 ekranizacijos. Rašytoja teigia, kad Stiveno Kingo romanai (ypač ne siaubo) buvo vieni pirmųjų kūrinių, padariusių jai didžiausią įtaką. Lietuviškai šiuo metu išleistos tik dvi Bananos knygos: „Virtuvė” ir „Ežeras”. Abi panašios apimties, žanro, nors jas skiria beveik septyniolika rašytojos kūrybos metų. Tai nepretenzingi, „lengvo svorio” ir nedidelės apimties romanai, skirti vienam vakarui ar kelių valandų kelioniniam skaitymui, šiek tiek primenantys japonų jaunimo pamėgtą komiksų stilių, šiek tiek – garsiojo japono animatoriaus Miyazaki Hayao kūrybą, turintys lengvo trilerio užuomazgų ir psichologinių poteksčių. Japoniškumas čia atsiskleidžia per poetiškus subtilius simbolius, būdingus šios šalies kultūrai, tradicijoms. Toliau skaityti BANANA YOSHIMOTO „Virtuvė”, „Ežeras” →

VALDAS PAPIEVIS „Odilė, arba Oro uostų vienatvė”

Literatūra

„Didesni ar mažesni, prašmatnūs ar menkesni, visi jie vienodi, tie oro uostai, niekieno zonos.„

Knygynuose pasirodė ketvirtoji ir naujausioji Prancūzijoje gyvenančio ir rašančio Valdo Papievio knyga. Į šį rašytoją lietuviai labiau atkreipė dėmesį, kai prieš penkerius metus jo knyga „Eiti” Metų knygos rinkimuose pelnė kūrybiškiausios knygos titulą.

Naujausias Papievio romanas „Odilė, arba Oro uostų vienatvė” pirmiausiai patraukė pavadinimu, nors vėliau pasirodys, kad jis veik nieko neturi bendro su knygos turiniu (bent jau tiesiogiai), tik su Odile, vieniša, elegantiška devyniasdešimtmete paryžiete. Nepaisant neišsipildžiusių lūkesčių pavadinimo atžvilgiu, knyga nenuvylė, anaiptol – Valdas Papievis man tapo vienu didžiausių atradimų tarp kuriančiųjų lietuvių kalba, bet labai nelietuviškai. Toliau skaityti VALDAS PAPIEVIS „Odilė, arba Oro uostų vienatvė” →

ANTHONY DOERR „Neregimoji šviesa”

Literatūra

„Tikras deimantas visada turi inkliuzų. Tikras deimantas nebūna tobulas”.

Prieš pat vasarą knygynuose pasirodė Anthony Doerr romano „Neregimoji šviesa” lietuviškas leidimas, kuris gaiviai melsvu viršeliu, papuoštu skambiomis antraštėm apie 2015-aisiais gautą Pulitzerio premiją, taip ir prašosi iš lentynos į atostogų krepšį. Neatsilaikiau ir aš, nors knygos svoris 543 puslapių, o ir tematika nežadėjo lengvo nešulio į paplūdimį, bet ko nepadarysi vardan geriausio metų grožinės literatūros kūrinio, leidyklos marketingo specialistų pavadintu „vasaros perlu”.

Amerikiečių rašytojas Anthony Doerr lietuviams mažai pažįstamas, nors ne nuostabu – dešimt metų rašytas romanas „Neregimoji šviesa” (orig. „All the light we cannot see“) yra pirma jo knyga pelniusi tiek apdovanojimų, kritikų dėmesio, bei pirmoji išversta į lietuvių kalba. Tai knyga apie Antrąjį pasaulinį karą, apie žiaurumo apraiškas jame, apie deimantus ir jūros sraiges, apie radijo imtuvus, vienai dienai suvedusius du jaunus žmones liepsnojančios žemės ir padangių fone, o šviesa knygos pavadinime simbolizuoja herojų jausminę būseną, kuri ne visada regima pilka akimi. Toliau skaityti ANTHONY DOERR „Neregimoji šviesa” →

ITALO CALVINO „Nematomi miestai”

Literatūra

Šiandien, kol gatvių alėjos, vedančios į gražiausias miesto vietas, užsnigtos kaštonų žiedais, degu noru pasidalint įspūdžiais apie nuostabią knygą, perskaitytą pastaruoju metu – Italo Calvino „Nematomi miestai”. Taip taip, žinau, kad ši knyga nėra jokia karšta naujiena, jos jau nebeaptiksi knygynų lentynose ir, nors ji išversta į lietuvių kalbą (gerbiamos vertėjos Violetos Tauragienės) ir išleista beveik prieš dešimtmetį, nutariau, jog niekada nėra per vėlu pasidalinti gerais dalykais. Juolab, kad knygos nesensta, sensta tik žmonės, nespėjantys arba nerandantys laiko jas skaityti.

I. Calvino „Nematomi miestai” – poetinė proza apie miestus, gimusius rašytojo vaizduotėje. Autorius prisipažino, kad šią knygą rašė daugelį metų savo užrašinėje rinkdamas po mažą trupinėlį. „Nematomų miestų” siužetas – filosofiniai pašnekesiai apie išgalvotus miestus egzotiškais pavadinimais, tarp totorių vado Kubla Chano ir jo pasiuntinio, keliautojo Marko Polo. Toliau skaityti ITALO CALVINO „Nematomi miestai” →